opit

stabiliai visa dieną mirinėju. ką tik buvo penktas kartas. oi rūgštele, kaip man nusibodo mirti. nykus reikalas, žinokit.

dabar jų daug :)
Labiausiai priot neal stephenson "snow crash" šiuo momentu, jau nedaug liko. truputį primena gibsono virtual light - amerikos futuropoliai, mergyčka, metaverse - bet kitaip, labai gražiai visas šumerų neurolingvistinis tūsas įpintas, tuo susišaukia su pelevino "pokolenie pi", irgi dabar skaitau, bet iš ekrano, lėtai gaunas.
Kas dar? "homage to catalonia" baigiau ką tik, piktybiškai negrąžinu. baricco "be kraujo" vežiau mamkai dovanų, suskaičiau tarp stoties ir pašilaičių ir pamiršau jau.
kas dar? daug žodžių iš kompo ir laikraščiai. šiaurės korėja užlankstė mobiliuosius telefonus, nes spectarnybos nebespėja klausytis pokalbių.

Baigėsi jarunda ir overloadai kodiniu pavadinimu Darbo Savaitė, kaip tikros vyrai nuėjom alaus, ir nors negaliu pasigirti tokiu tobulu pirmadienio teoremos įgyvendinimu kaip katiba, įpusėjus jau keikiausi, kad reikia to velnio dviračio dar nueit pasiimt, ir dar su juo sugrįžt iki pasaulio krašto, ir nesulaužyt, bo velnio dviratis ne mano, ir nors yra bjaurus ir sulūžusia kojūke, važiuoja. Kai forseliai vakar vijosi, pagalvojau, kad gaila šiek tiek.
Nors ne mano - tai ne mano, reiškia, aš jį galiu trankyt laiptais iš trečio aukšto, per bordiūrus, kupetas ir visokius želdinius. Rytoj sutaisysiu.
Šiaip, atlieku visokias machinacijas su raktais, pralenkiu pakeleivingą troleibusą, keletą kartų priraišioju nukritusią kojūkę, įvažiuoju į tulpyną prie namų, bet čia jau čystai todėl, kad neišeina vienu metu rašyt žinučių, laikyt raktus kitoj rankoj ir vairuot.
O dabar persikvalifikuoju į perekšles ir einu šert ir girrrdyt šviežių viščiukų. Kaip man patinka girdyt. Kaip ir dalyvaut svetimuose košmaruose.

labai šiandien pakerėjo šitas:

ŠIAIS LAIKAIS UTOMS BŪTINAI GRIEŽTAI PARENKAMI ŽODŽIAI, O DAUGELIS DAIKTŲ, KURIUOS MATOM IR GIRDIM KASDIEN, IR IŠVIS EILĖSE NEMINIMI

odzava roanas

o taip pat rateliu sustoję draugiškai išsispardėm šiknas su broliu ir jo draugeliu, maniakai - jau 47 supaplexo lygį priėjo. aš per savaitę tik po 10 visuose kompuose pristenėjau. buvo sužavėti spardymu, ryt praktikuos mokykloj. dar išgėrėm alaus su tėvukais, iš tokių mažyčių pižoniškų bokalų, plaut reikėjo, bet ai.

kuom dar vasara priot, tai tokiais vėlyvais vakarais, paukščiai visokie, malonių darbų krūva, kompas ramiai ūžia, rytojus tikrai bus.
dar tuo, kad pasiteisino geras pavyzdys - parvežt nuosavai motinai butelaitį alaus. gal išvengsiu išleistuvių.
o ketvirtadienį gresia doomo tunyras, eii, aš juk be kodų nemoku :)
o dar kupeta, be abejo. ėjom kažkada su katiba iš purvinos skylės atgal, sočios ir davolnos, pakeliui voliojos tokia kupetikė - maža, bet vistiek viliojo užšokt. Užšokus gėdingai nuvirto, nefaina kažkaip. žmogaus triūsą ant šono nugrioviau.
kaip stradalinau po to, 'gera kupeta turi būti taip sukrauta, kad mažas paukštelis, atskrisdamas kas tūkstantį metų, rastų kur nusivalyt snapuką vėl ir vėl'.

Tą vasarą Parkeris blogai miegojo.
Taip buvo dėl galingumo svyravimų, netikėti delta induktoriaus gedimai skausmingai ir staigiai grąžindavo jį į realybę.
Kad to išvengtų, jis naudojo kamščius, miniatiūrinius jungtukus ir juodą juostelę. Prijungus induktorių prie baterijomis maitinamo SSP, sumažėjęs induktoriaus galingumas įjungdavo atsarginę konsolės grandinę.
Jis nusipirko SSP kasetę, pradžioje veikėjas miegojo tyliame paplūdimyje. Tai įrašė jaunas šviesiaplaukis jogas su 20-20 regėjimu ir nenormaliai aštriu spalvų jutimu. Berniuką atskraidino į Barbadosą tik tam, kad nufilmuotų jo miegą ir rytinius pratimus žėrinčiame privačiame pliaže. Laminuota mikrokorta, įdėta į permatomą kasetės dėkliuką, paaiškino, kad jogas galėjo persijungti iš alfa į delta bangas be induktoriaus. Parkeris, kuris negalėjo miegoti be induktoriaus jau du metus, nusistebėjo, ar tai apskritai įmanoma.
Jis tegalėjo peržiūrėti visą kasetę tik kartą, nors dabar jis pažinojo kiekvieną pirmųjų penkių subjektyvių minučių pojūtį. Jo manymu, pati idomiausia dalis buvo trumpas kameros judesys įmantraus kvėpavimo pratimo pradžioje – staigus žvilgsnis į vaiskų paplūdimį, užgriebęs apsauginį, patruliuojantį palei grandininę tvorą, persimetusį automatinį pistoletą per ranką.
Kol Parkeris miegojo, srovė plūdo iš miesto energetinės sistemos.
Perėjimas iš delta bangų į delta-SSP buvo tamsi implozija į kitą kūną. Įpratimas sušvelnino šoką. Jis pajuto vėsų smėlį po pečiais. Nudryžusių džinsų atlankai plakėsi į nuogas kulkšnis. Tuoj vaikinas visiškai pabus ir pradės savo Ardha-Matsyendra-kažką, kitomis rankomis Parkeris tamsoje grabinėjo SSP konsolės.

negaliu neįdėti:
tžž..
mėgstu gudrius žodžius.

vienok smagu būti rimtu šūdu, bent tuo aspektu, kad galima prisigrobti alaus, smagiai prisigerti su kompu, tuo pat metu apsimetant, kad manęs čia nėra ir aš Užsiėmus ir Dirbu.
švirkštų namuos neradom, tad gėrėm alų su melionais, kažkur nujobinau garso plokštę (ha, jau ketvirtas kompiuteriukas šią savaitę nugriūna, man prisėdus), po to vėl viską taisiau konfiginau ir stačiau į vietas, tarpais dar paleisdama kokių pūlių į internetą.
Šiandien dar buvau (ironiškai) demokratijos rūmo strojkėje, paėmiau viskio prisišniojusią mamką ir suspangusį tėvuką už parankių ir nuvažiavom pasižiūrėti, kaip visa tai atrodo.
Viskas visiems pochuj - iki šešių pabalsavo gal 40% žmonių - , iliuzorinė pasirinkimo laisvė, niekas nieko nežino, mamka parinasi ir slepias už manęs, aš atlieku pilietinę pareigą ir pasakau, kaip man visi Jie nepatinka, kiek ten - aštuoniolika kryžiukų?
einu ieškoti subtilesnių būdų išlieti paauglišką nihilizmą :)

kas yra gerai, kai visa kita blogai:
susivynioju lovoj į kalną patalo, atsinešu alaus, duonos ir skaitau idoru.
ha, už kokio nors cyber entity visai mielai ištekėčiau, o ką.

Ta prasme, aš tai šliaužioju po šlykščias megalomaniškas korporacines svetaines su pop-upais, flashais, prezentacijomis ir epksponentiškai ilgėjančiom adresų eilutėm, ir man darosi gaila ne tik tų, kas jas darė, bet savęs irgi.

atsispindėjau ant raudonai mėlyno taškuoto kaklaraiščio.

gavau šiandien labai vežančią knyžkę, alco-oriented: "DRINK: a Social History of America".
viename smagiausių skyrių pasakoja apie tai, kaip moteriškės kovojo dėl teisės vaikščioti po kabakus. O dėl šios citatos sau atleidau važiavimą Antakalnio g. skiriamaja juosta:
"when I was a boy, girls of their upbringing weren't allowed to move a step without chaperones or personal maids, and a spoonful of eggnog on New Year's Day was the extent of their drinking. Now they stand up at the bar and order whiskey sours like seasoned cannoneers."

čiur nors šią naktį nesapnuosiu rekursinio trimačio interneto. išcenzūruokit mano sapnus.

prisipažįstu, šiandien visa dieną klausaus amerikansko rokelio arba editos piaf.
kada nors pasidarysiu lj accountą, vien tam, kad galėčiau prigalvoti vardų į current music ir current reading.
po to bus labai nesmagu ir gėda, kai išgalvota grupė paklius į top 10.

čia kažkurią dieną su kolegomis diskutavom, kas tai/kaip tai pasidaryti, išknisau kažkur autentišką algoritmą:
- 1 kg džiovintos duonos pakepinti, kol pageltonuos, užplikyti 10l verdančio vandens, įdėti šiek tiek mėtų. po 24 val. perkošti, suberti 800g cukraus, 40g su cukrum ištrintų mielių, išmaišyti ir laikyti šiltoje vietoje. pastoviai nugraibyti putas, kiek parūgus, supilstyti į butelius, įmesti po keletą razinų, gerai užkišt, kitą dieną galima gerti, raugalas gali stovėti apie du mėnesius.
...nors manęs gira visiškai nepriot - šitai vilioja kur kas labiau :)

norėjau šiandien verst didelius kalnus, lėkt su dviračiu kažkur, padaryt darbus, galų gale skaityt ar vartyt ką nors - užsiėmimas, kai visa kita krenta iš rankų - , bet mėsa pasakė, kad ne.
visą dieną kreivai krizenu pati iš savęs, laku kavą ir negaliu atsikelt, rankos tirpsta, dreba, akys limpa ir užsilenkiu po pušim miškely, niekas nesidaro arba darosi taip lėtai, kad geriau iš viso nedaryt būtų.
vasara, bliat'. vinys galvoj.