« knyžkės | Main | ne gyvenimas, o poezija »
Junio 5, 2004
rrr
Baigėsi jarunda ir overloadai kodiniu pavadinimu Darbo Savaitė, kaip tikros vyrai nuėjom alaus, ir nors negaliu pasigirti tokiu tobulu pirmadienio teoremos įgyvendinimu kaip katiba, įpusėjus jau keikiausi, kad reikia to velnio dviračio dar nueit pasiimt, ir dar su juo sugrįžt iki pasaulio krašto, ir nesulaužyt, bo velnio dviratis ne mano, ir nors yra bjaurus ir sulūžusia kojūke, važiuoja. Kai forseliai vakar vijosi, pagalvojau, kad gaila šiek tiek.
Nors ne mano - tai ne mano, reiškia, aš jį galiu trankyt laiptais iš trečio aukšto, per bordiūrus, kupetas ir visokius želdinius. Rytoj sutaisysiu.
Šiaip, atlieku visokias machinacijas su raktais, pralenkiu pakeleivingą troleibusą, keletą kartų priraišioju nukritusią kojūkę, įvažiuoju į tulpyną prie namų, bet čia jau čystai todėl, kad neišeina vienu metu rašyt žinučių, laikyt raktus kitoj rankoj ir vairuot.
O dabar persikvalifikuoju į perekšles ir einu šert ir girrrdyt šviežių viščiukų. Kaip man patinka girdyt. Kaip ir dalyvaut svetimuose košmaruose.
Posted by kpmg at Junio 5, 2004 12:03 AM 
Comments
pakeliui iš nemenčinės prieigų nemenčinės plento pradžioj sulūžo galinė ašis. dviratuką ant pečių ir tipu tapu 5 km. paėjęs pora šimtų metrų sugalvojau, kad reikia paspardyt ratą. pradėjo suktis (teoriškai). parsistūmiau kęsdamas karštį ir stiprią dehidrataciją
Posted by: mentolis at Junio 5, 2004 5:50 PM