opit

Filmuoti didelių pasiturinčios šeimos namų jau trečią dieną važiuoja ir neprivažiuoja Televyzija. Jau trečią dieną vyksta nesėkmingas sterilaus būvio palaikymas, nes namai turi savybę iš muziejaus pavirsti urvu. Entropija valdo, ha ha
ha ha ha ha ha
ha ha ha ha
ha ha ha
ha ha
ha

"Fight club'e" Marla Singer sakė dievinanti daiktus, kuriuos žmonės be galo mėgsta, o po to išmeta. Vestuvines sukneles, kalėdų eglutes.
Kažkoks panašus jausmas atsiranda žiūrint senus naujienų reportažus su grafa "Special Report" arba "Exclusive". O ypatingai - kurią nors įrašytą naujametinę laidą.

Manipuliatorė duomenais opit šiandien gyvena gerai kubu, nes pavasaris, blaivybė ir ji irgi gavo pinigo.
Pinigas tačiau nebuvo prašvaistytas ir pragertas, kaip praeitą sykį, pinigą atidėjau nuosavo stogo turėjimo laikams.
Kada turėsiu savo stogą, ten bus achujenas unikalus bardakas;
teorinėj tvarkoj bus tik kompas ir kompaktai.
Tada galėsiu alų laikyt šaldytuve, o rūkyt virtuvėj, gamintis daug zjb maisto ir pakviest naktinių svečių, ir nebeskambint, kada pareisiu, ir šiaip bus gerai, ir nebereikės kasdien chujarint to snieguoto kilometro.
galima pamanyt, kad taip ir bus :)

mol, lietuviški disclaimeriai ir kiti korporacijų pezalai:

Telekomas:
"Mūsų vizija:
AB „Lietuvos telekomas“ yra pirmaujanti telekomunikacijų paslaugų teikėja regione."

delfis kaip ir neutralus, arba tiesiog neiškalbingas:
"Jums užsiregistravus, "DELFI" paprašys jūsų duomenų, kad jūs galėtumėte susikurti savo aplinką pagal savo poreikius. Jūsų saugumas yra užtikrintas."

teisybė, bet sukreivėt dar labiau jos gali pagal visus entropijos dėsnius.
Vakar laisčiau ir nepripildavau arbatos, nuplikiau katibai pirštelius, arbatžolės statistiškai nesidozavo ir byrėjo ant strojkės. Be viso to, kažkur nujobinau raktus ir naktį atidarinėjau vartus su skaitytojos pažymėjimu.
Visa tai dar būtų px. Bet šiandien sėdžiu, žiūriu kompui į snukį ir jaučiu, kad pamiršau krūvą šviežių passwordų.
Nu jo, čia jau nebe rankų kreivumas :)

paprastai pasireiškia, kai aplink daug žmonių.
Kurie kvykia, žadina, išjungia maitinimo bloką begarsindami muziką ir taip toliau be galo.
Galėtų visi žmonės su Labai Keliom išimtim gyventi už minimum penkių kilometrų.
O visus reikalus galima būtų tvarkyti elektroniniu paštu arba, blogiausiu atveju, teleportuojantis.
Praeis?
O tai ne.

pusę ryto praleidau besismaukydama po druskininkus ir ieškodama skylės su internetu.
radau:
tokia 50:50 užgrūstą mobiliakais ir kompų dalim, klaikiai mirksinčiu ekranu ir per sprandą šnopuojančiais paaugliais.
teisinga visiškai skyliška prabangi skylė. Viskas, ko reikėjo.
dar yra toks be galo smagus jausmas įvedinėti adresus, kurių prieš tai niekas nebuvo iš čia pasiekęs. nors ką gali žinot.

tiesiog pagalvojau, kad pizda.

„Tiesiog reikia atkreipti dėmesį į supantį pasaulį ir išsiaiškinti, kodėl aplink mus vyksta tai, kas vyksta. Šiuo atžvilgiu galima sakyti, kad kiekvienas, bare užsisakęs „Guinness“ bokalą, kažkuria prasme yra mokslininkas“, sakė A.Alexanderis.

mańana.
nes pradėjo patikti nemiegoti.
klausyt, kaip ūžia cooleris, ir bandyt kvėpuot į taktą su perturbacijomis.

pasiklydau neracionalių funkcijų brūzgyne. išjosiu ant integralo ir kaposiu, ne, graušiu devynias ataugančias galvas.
mano ginklas,;
salia kraunasi doom2.

Gatvėse staigiai priviso plastikinių grožio etalonų;
taip pat priviso ir už mane jaunesnių vaikų, kažkaip labai pasimato dabar.
patvino upė,
pamečiau pirštines.

Užpyliau žmogui alaus ant galvos
o po to atsilaužiau didelį gabalą batono ir išėjau lauk.
Tiltas, upė, ledo gabalai, vanduo lekia kažkokiu keistu greičiu, suneša mažas smėlio bangeles po kojomis. Šnypščia. Mirga oranžine šviesa. Atspindi šviesoforus. Baigia užpilti krantinę.
Tokiom naktim laksto ir stūgauja Golemas.
Gatvėse potencialūs mėsgaliai, krantinė panyra, užlipu aukštyn, degalinė, žalias brudas, kurio nx nebenoriu gert.
Kitas tiltas, einu per, Hobitonas-Antakalnis minga, nebegersiu nebeeisiu, px, troleibusas, sintetinės lialios ir užtinę stoned čiūvai, ką, vienuolika? Mažas žalsvas langelis tamsoje sako, kad jo.
Ir davaj paskutinis blogas šią savaitę.
We have only choice.

"Kada bus rezultatai?"
šūdo gabalai.
paklaustų kas nors, kuria koja iš lovos išlipau.

ne, ne skrandžio ar grietinės stiklainio.
apie našyvkes bambėsiu :)
ant kiek mes mieste kaukėm apaugę.
ta prasme, juk tūlam žmogui pochuj, ką reiškia "Bora", "CrimethInc" ar "dirbkpirkmirk". esmė ne turinys, o medija - jei ant tašės ar klešnės užsiūtas apibrizgęs skudurėlis, tai jau kažkoks anti-. oba! suklasifikuota.
iš kitos pusės, nežinau, ar tiems, kurie tas skudurkes nešioja, taip jau svarbu jų turinys (nu jau atleiskit, "DYI" našyvkių pirkimui pateisinti reikia didelės autoironijos dozės). irgi toks pasikutenimo būdas - svarbu ne propaguoti, tarkim, veganizmą, bet duoti žinią. "saviems" - apie "savumą", "kitiems" - apie buvima "prieš". o, neduok dieve, sutiksi skiną su vėliavike, jausi pareigą būti priešišku. kaip masonai kokie esam, bl :)
o tai kas tada lieka? visgi kažkas dar yra, atmetus estetinį interesą, matyt.

Šiaip kas šiom dienom labai gąsdina - tai tiesioginė nuotaikos priklausomybė nuo oro.
Man čia rėkavo, rėkavo "Gamtos nebėra! Aplinkui akmenai ir betonas!".
Bet kad ne.
Užloginot, kokie šiandien žmonės?
Laigantys, klegantys ir kartu besijuokiantys troleibuse.
Sėdi du bičeliai, apsikabinę naują kompą, akys šviečia, tokie davolni davolni. Ir staiga pradeda dainuot.
Skinas kitam truliko gale nusišypsojo, kažko tai.
Belenką daryčiau, kad tik ne mokytis :)

visą šitą ir šitą briedą galiu pateisint noru užsitukinti 2000-jį postą...

Numiro diskelis vardu kultūrinė grioviakasyba.
Užtat atsirado žiebtuvėlis, užvadintas supista estetika.
Žmogaus tęsiniai, pamanykit tik.

cinkt - cinkt
snargliais klijuotos šūdlygties pusė
pavasarinė euforija
nenormatyvinis matematinis leksikonas
apsimetu, kad miegu
neprofesionalus pochuizmas nugalėjo
chruščiovas susirgo kukurūzais -
sako direktorius ir atsifutbolina
"sėdi šūdų duobėj, valgai, o atrodo, kad čia būties viršūnė"
tarp kitko dvidešimtuoju
politinis pizdziožas
kontorėlė ta mokslo šventovė
kaip turi būt.