opit

Sapnavau Filosofijos ir Literatūros fakultetą, buvo tamsu. Viskas atrodė šiek
tiek neįprasta (kaip dažnai pasitaiko sapnuose), nežymus padidinimas viską pakeitė.
Tuo metu rinkome vyresniuosius; aš kalbėjau su Pedru Henriquezu Urena, kuris, man tai sapnuojant, jau buvo miręs prieš daugelį metų. Staiga - dabar prisimenu - mus pertraukė triukšminga gatvės muzikantų minia. Žmonės ir gyvūnai stūgavo, kildami iš Apačios. Vienas balsas sukliko "Štai jie ateina!", "Dievai! Dievai!". Keturios ar penkios būtybės išniro iš minios ir užėmė Didžiosios Salės pakylą. Mes visi plojome ašarodami - tai buvo Dievai, galų gale sugrįžę iš šimtmečius trukusios tremties.
Stovėdami aukščiau ir arogantiškai atkraginę galvas bei atstatę krūtines, jie priėmė mūsų pagarbą, atrodydami didingesni, nei buvo iš tikrųjų. Vienas laikė laurų vainiką, padarytą, be abejonės, iš neliestos sapnų augalijos, kitas didingu mostu ištiesė leteną su didžiuliais nagais, vienas Jano veidų su baime žvelgė į lenktą Toto snapą.
Galbūt paskatintas plojimų, vienas - nebepamenu kuris - šoko į priekį, pergalingai, neįtikėtinai šlykščiai karksėdamas, šnypšdamas ir gargaliuodamas. Nuo to momento viskas pradėjo keistis.
Visi pradėjome įtarti (galbūt nepagrįstai), kad Dievai nebemoka kalbėti. Šimtmečius praleidę tremtyje, gyvendami kaip laukiniai žvėrys jie prarado savo žmogišką išvaizdą - musulmonų pusmėnulis ir Romos kryžius buvo negailestingi šiems pabėgėliams. Žemi antakiai, pageltę dantys, reti rytietiški ūsai ir žvėriškos lūpos skelbė Olimpo giminės nuosmukį. Jų drabužiai nerodė kilnaus ir sąžiningo skurdo, o tik neskoningą Apačios lošimo namų ir bordelių prabangą. Sagos kilputėje raudonavo gvazdikas, pastebėjome peilio kontūrus po aptemptu paltu.
Staiga pajutome, kad jie žaidžia paskutine jiems likusia korta, kad jie klastingi, pavojingai kvaili, žiaurūs kaip senstantys plėšrūnai, ir jei delsime iš gailesčio ar baimės, jie mus sunaikins.
Išsitraukėme sunkius revolverius (staiga sapne atsirado ginklai) ir su džiaugsmu nužudėme Dievus.