milla

man atrodo, išmestas į beribes euforijos aukštumas turi didžiulę potenciją nukristi į Juodąsias Nevilties Skyles.

štai vaikučiai bėga prie Senelio Šalčio su šypsenomis veide pasakyti eilėraščio ir gauti saldainio, bet iš tiesų taip nėra, vaikučiai bėga į maksimą, ten bebarzdis juodbruvas valdininkiškos išvaizdos raudonchalatis vyras kelia dangun maišus ir rėkia "mes jum padovanosim 50000000*n litų".

štai nuostabios dienos, kai šaltukas spaudžia taip, kad išspaudžia gėrį iš manęs, ir kai taip nuostabiai sninga, kupinos muzikos, saldainių ir draugų, bet, paėmusi juodus dažus, viską uždažau ir piešiu nevykusią reprodukciją iš vienatvės, televizoriaus ir tuščios galvos.

štai rašau aš šį blogą ir man taip nepatinka, kaip jį rašau... norėčiau "rašyti taip, kaip kiti dainuoja", bet išeina tik pasipūteliški ir šaiti išvedžiojimai, kurie niekam nerūpi, o man nesuteikia jokio pasitenkinimo. pirma pastraipa per daug pretenzinga, antra per daug lėkšta, o pirmasis sakinys - poetiniais silogizmais bandymas pakelti į literatūrines aukštumas vienos ir apibendrintų, bet aiškumo nenešančių minčių.

...tikriausiai Raskolnikovas jautėsi dar bjauriau.o gal ir ne. nes jo sieloje bent matėsi aiškūs trūkių kontūrai, o aš tejaučiu tik, kad nėra vientisumo arba jis gaivališkas ir todėl laikinas, pastoviai knaibomas abejonės dėl teisingo ar neteisingo veiklos, elgesio, jausmo pasirinkimo, bet nežinau, kurias vietas reikėtų klijuoti, kad ta dėlionė išsilaikytų vientisa ilgiau nei pusantro mėnesio.

nes iš naujo ir iš naujo ją klijuoti kainuoja tiek daug jėgų.o kad atitraukčiau momentą, kai jau neišvengiamai reikia klijuoti, liurlinu vyną, vis tikėdamasi, kad apsvaigimo būsena atneš atsakymų, kaip kad būdavo anksčiau. bet galiausiai tai tampa savęs baudimu, kankinimu, sekinimu, prievartavimu, nes in the end nukankinimas yra lengvesnis, nei savęs klijavimas.

koks bjaurus blogas.kokia bjauri aš.

tikrai pavargau. nežinau, kas tikra, nežinau, ar aš teisi.nieko nebežinau.