milla

šiandien eidama per bepradedančią įšalti žemę prisiminiau, kaip tokia žeme jodavau mišku iki Belmonto maniežo, o arklio kanopos mušė raminantį ritmą. mano arklys buvo nepakaustytas, tad visą laiką bijojau, kad ims slydinėti, bet to niekada neatsitiko. kaip lygiai niekad nebūdavo taip, kad jis džiaugtųsi, mane numetęs, nes kai nukritusi vėl užsėsdavau, jo žingsnis nebebūdavo toks spartus ir jis susirengdavo, lyg jaustųsi kaltas.
kai tik pradėjom bendrauti, jis vaidino pasipūtusį ir aikštingą, o kai valydavau jį, staigiai atmesdavo galvą į šoną ir mėgindavo įkąsti. bet kai pamatė, kad tas žmogus nepliaukšteli jam per nosį, nešaukia, o tik nustoja akimirką šukuoti jo tamsiai bėrą kailį ir kaltai ir liūdnai pasižiūri, suglumdavo. vėliau, pamatęs besiartinančią balnu ir kamanom nešiną, pasitraukdavo nuo gardo durų, kad galėčiau įeiti.
po treniruotės leisdavau jam pabėgiot skačkom po mišką, atveržusi balną ir lėkdavom kartu it ragana su savo žirgu, tik vėjas neplaikstė mano plaukų. o sugrįžę į gardą nusibalnoti kvėpuodavom vienu ritmu, atsirėmę į kits kitą, o paskui atnešdavau jam gniutulą šieno. jo vardas buvo Vikontas, bet vadindavau jį Mačiu, nes Matis man skambėdavo šilčiau. ir ilgainiui ėmė atsiliepti taip šaukiamas ir noriai gardžiavosi siūloma duona.
o snaigės vis krito ir krito. kai miške pripustydavo sniego iki kelių, jodavom laike, nes jiems būdavo smagiau, nei tvankiam manieže, o ir bėgdavo grakščiai ir lengvai kilnodami kojas. pamenu, buvo labai šalta žiema, spaudė apie -10 šalčio, bet jodavau su liemene ir vilnoniu megstuku ir nejusdavau šalčio. tik paskui jį reikėdavo apgaubti gūnia (mes ją vadindavom "poponu"), nes sukaitę šonai garuodavo ir žirgas galėjo peršalti.
paskui aš išėjau. dar vėliau jį pardavė.
o rytoj einu laikyti vairavimo praktinio egzamino.

labanakt