į niekur
jaučiuos, lyg iš manęs belikę vien plačiai atmerktos akys ir pirštų galai.
gražu:
visiškai kosminė Klodo Debiusi muzika, kuria grodama galiu įsivaizduot, kad esu stebukladarė, pirštų pagalvėlėm piešianti spalvotus peizažus vandens paviršiuje, kuriam atsispindi dangus. kažin, kodėl negamina dangaus spalvos drobės? o vandens?
kodėl taip baisu daryti neįmanomą?o gal įmanomą? jis manyje tampa neįmanomu. tikrai?
žmonės. ir tyla, kai prisipildo jų buvimo ar kvėpavimo ar sapno.negaliu miegoti pastaruoju metu. vis atrodo, kad pramiegosiu kažkieno atvykimą, kurį būtinai turiu pamatyti. todėl iki paryčių plavinėju paviršiniam miege, kai sapnas dar ne sapnas, o realybė jau ne ta.ir toks stovėjimas ant ribos toks betikslis ir sunkus, o žmogus vis viena neateina, nes ateina rytas.
negražu:
nerašoma knyga, turinti tik pavadinimą ir butaforinę širdutę, nupieštą ant viršelio. o gal toks būdas ir yra geriausias, nes galima dėlioti nesančius veikėjus kaip tik noriu, prireikus nuraminti save, kad viskas vyksta. nors, po velnių, ką aš bandau apgauti?
laikas.gaišimas, pro šalį, "o laikas brangus". ir tuštuma, panaši į tą, kurią jaučia vienišas seneliukas, besisupdamas girgždančiam supamajam krėsle. ir galvojantis, kad geriau butų išsiuntęs tą laišką prieš daug metų.
hmm... o jei pakeiščiau vietom "gražu" ir "negražu"? tada tikriausiai atsirastų naujas kūrinys. Viltis?
o gal tiesiog nebūtų skirtumo..........?