ninjutsu

Ne švieži įspūdžiai, bet norėjosi pasidalint. Prieš porą savaičių teko pasižiūrėt į "Geriausius architektūros studentų baigiamuosius darbus '10." Nors architektūra ir marginali interesų sritis, bet pasirodė įdomios šiokios tokios tendencijos (bent jau tarp magistrinių darbų). Nors tariamai studentai nepasirenka projektuojamų objektų (renkasi iš suteikiamo sąrašo, nors kai kurie susigalvoja savo projekta), bet tai vis vien nekeičia esmės kas yra laikoma naudinga, įdomu, "prestižiška" ir t.t. Manytum, kad architektūros studijose yra, ar turėtų būti, daugiau laisvės, bet toks vaizdas, kad tiesiog kepami valdžios (+religijos) ir kapitalo troškimų įgyvendintojai.
Iš 8 geriausių magistro darbų tokie įdomūs projektai: "Imigracijos priėmimo ir integravimo centras Pabradėje", "NATO bazė Šiauliuose", "LR Vyriausybės kompleksas Vilniuje", "Vienuolynas Gruzijoje", "XX-XXI a. sakralinių pastatų architektūrinė raiška Kauno mieste".

Trumpai apie labiausiai užkliuvusius Pabradės ir Vyriausybės kompleksus.

Pabradės "centro" eufemistinis pavadinimas lyg ir bando nuslėpti savo iš esmės kalėjimo prigimtį (ar istoriją). Nors aprašymas kalba apie kompleksiškumą, centro kūrimą iš jo "vartotojo" perspektyvos, įpina įvairius socialinius, integracinius aspektus, bet nekeičia fakto, kad ir koks humaniškas estetinis-architektūrinis pastatų kompleksas bebūtų jis išlieka represuojanti institucija, kurioje galios santykis išlieka netolygus. Kultūros centrai, mokyklos, graži aplinkinė gamta, kaimelio iliuzija nepadaro tokio projekto laisvai pasirenkama socialine erdve.

Tos pačios problemos ir su LR Vyriausybės kompleksu. Aprašyme teigiama:

Viena vertus šiuolaikinės demokratinės institucijos grįžta prie ištakų. Atvirumas, bendradarbiavimas, susirinkimas, pilietiškumas yra deklaruojamos vertybės, kurios savo formą pradžioje rado antikinėje Graikijoje, visų pirma agoroje. Antra vertus sudėtingoje visuomenėje demokratija sukūrė painią biurokratinę struktūrą, stokojančią koordinacijos bei centralizacijos.

Idėja: 14 ministerijų vienam komplekse. Viskas gerai. Bet tuo pačiu metu kalbama apie mediatekas, konsultavimo-edukacinius centrus ir "protesto erdvę". Idealus valdžios mašinos ir spektaklio modelis su integruota socialine taika, dialogu, atskaitomybe, skaidrumu ir t.t. Tik pakeltas nuo žemės pastatų kompleksas implikuoja, kad gal vis dėl to valdžia turėtų ko bijoti ir tai nėra jokia agora.
Tad stebina gal ne pats faktas modeliuot tokius projektus, bet elementarus naivumas ir atotrūkis nuo socialinio, (anti)politinio konteksto. Prie kokių ištakų grįžta "demokratinės institucijos"? Ką ir į ką siekia integruoti?

Šiek tiek subjektyvių kelionės įspūdžių. Kelionės tikslo įspūdžiais bandysiu pasidalint kitose vietose. Neužilgo.

Trečias kartas Paryžiuj nemelavo. Pirmi kartai jautėsi kaip pirmi kartai Niujorke – miestas persunktas turizmo, matyti medijuoti vaizdai, šalti bulvarai, persi-estetizavusi aplinka. Šį kartą buvo kiek kitaip ir tenka pripažint, kad tam mieste yra nemažai įdomaus.

Kelionės pradžioj pasiėmiau retai skaitomus šatėnus. Nieko gero, bet užkliuvo interviu su „istorijos pabaigos“ pranašu F. Fukuyama, kuris stebino savo šnekintoją pseudosocialistinėmis įžvalgomis ir neoliberalios politikos kritika. Iš vienos pusės tai gali pasirodyt patrauklu: akivaizdžiai save bediskredituojančio projekto pamatai lyg ir byra, o net didžiausi entuziastai pripažįsta klaidas. Iš kitos pusės tai tik eilinis ideologinis manevras: kuomet realybė yra tiek akivaizdi, kad ją neigti tampa beprasmiška, kuklus pasikritikavimas tik prideda pagarbos taškų ir eilinį kartą užtvirtina gerbtinos „intelektualo pozicijos“ neliečiamumą. Nors, kad ir kokia aštri kritika, galų gale liberali demokratija ir (griežčiau reguliuojamas) laisvarinkinis kapitalizmas išlieka „geriausia ką turime“.

Laukimo salėje sutinku sūrininką Audrių. Kalbamės apie kaimą, kolektyvinės žemės nuosavybės projektus, planuojamą epinę kelionę su gyvuliais į kitą vietą ir kitus smagius dalykėlius.

Benefitinė vakarienė, pažintys, skvotas, miegas.

Kitą dieną esu laisvas nuo renginių tai išeinu be tikslo ir žemėlapio. Praeinu pro Père Lachaise kapines. Nors bandau išvengt turistinių monumentų, bet David Harvey istoriniai-urbanistiniai rašiniai priverčia į juos pažiūrėt kiek kitaip. Ypač įdomi pasirodė istorija apie Sacré-Coeur baziliką, kuri tapo didžiulių ideologinių (bei tiesioginių) kovų tarp konservatorių, klerikalų, monarchistų, imperialistų ir įvairiausio plauko kairiųjų ir miesto antrarūšių klasių. Religinės ambicijos, katalikiškos sektos, geopolitiniai Europos persistumdymai, Antrosios imperijos grandioziškumo ir prabangos tikslai, Paryžiaus komuna, miesto proletariato ir kaimo varguomenės sukiršinimas ir t.t. persipina kelis dešimtmečius statytos bazilikos istorijoje.

Metro ar jo stotelėse mėgaujuosi muzikos žanrų įvairove. Vienas ypač blogos kokybės įrašas čia. Paris, metro by Nindzė

Dideli susitikimai dažnai yra bardakas, tada tenka pereit prie užklasinės veiklos.
Po visko vakarienė skvote šalia Bastilijos, gana prabangiam rajone prabangus namas. Netoliese nuovada - pralinksmina "Hotel de Police" pavadinimas.

Po daugybės ilgų susitikimų šeštadienį koncertas su politpankišku šansonu, pučiamųjų mini-orchestru ir kolumbietišku hiphopu. Atvažiavusi policija kai kam užkaitina kraują ir žmonės lenda į gatvę, bet pamatę, kad žmonių yra tiek daug, ir neverta prasidėt, išvažiuoja. Šiaip skvotai Paryžiuje, kaip ir Londone, ilgai nesilaiko, nors tuščių pastatų laikomų spekuliaciniais tikslais priskaičiuojama dešimtimis tūkstančių. Be to planuojami protestai prieš šiuometinius G8 (Deauville ) ir G20 (Cannes) numato eilinius valymus. Kitą savaitę renginiai prieš represijas.

Dar diena įvairių susitikimų, pasivaikščiojimų po parkus, rytų-europietiško ciniško humoro, Jo-the-minipunk kvapo ir mėgavimosi šiltesniais orais. Kitą dieną kelionė atgal. Jau nebespėju į peržiūrą apie "postkapitalistinius" eksperimentus. Gaunu prancūziško repo rekomendacijų: La Rumeur, Calavera, NTM, Casey, IAM, Singe des Rues, Insolite. Grįžęs dar atrandu nenaują, bet išsamią laidą anglų kalba, kuri veikė keletą metų.