ninjutsu

Ne švieži įspūdžiai, bet norėjosi pasidalint. Prieš porą savaičių teko pasižiūrėt į "Geriausius architektūros studentų baigiamuosius darbus '10." Nors architektūra ir marginali interesų sritis, bet pasirodė įdomios šiokios tokios tendencijos (bent jau tarp magistrinių darbų). Nors tariamai studentai nepasirenka projektuojamų objektų (renkasi iš suteikiamo sąrašo, nors kai kurie susigalvoja savo projekta), bet tai vis vien nekeičia esmės kas yra laikoma naudinga, įdomu, "prestižiška" ir t.t. Manytum, kad architektūros studijose yra, ar turėtų būti, daugiau laisvės, bet toks vaizdas, kad tiesiog kepami valdžios (+religijos) ir kapitalo troškimų įgyvendintojai.
Iš 8 geriausių magistro darbų tokie įdomūs projektai: "Imigracijos priėmimo ir integravimo centras Pabradėje", "NATO bazė Šiauliuose", "LR Vyriausybės kompleksas Vilniuje", "Vienuolynas Gruzijoje", "XX-XXI a. sakralinių pastatų architektūrinė raiška Kauno mieste".

Trumpai apie labiausiai užkliuvusius Pabradės ir Vyriausybės kompleksus.

Pabradės "centro" eufemistinis pavadinimas lyg ir bando nuslėpti savo iš esmės kalėjimo prigimtį (ar istoriją). Nors aprašymas kalba apie kompleksiškumą, centro kūrimą iš jo "vartotojo" perspektyvos, įpina įvairius socialinius, integracinius aspektus, bet nekeičia fakto, kad ir koks humaniškas estetinis-architektūrinis pastatų kompleksas bebūtų jis išlieka represuojanti institucija, kurioje galios santykis išlieka netolygus. Kultūros centrai, mokyklos, graži aplinkinė gamta, kaimelio iliuzija nepadaro tokio projekto laisvai pasirenkama socialine erdve.

Tos pačios problemos ir su LR Vyriausybės kompleksu. Aprašyme teigiama:

Viena vertus šiuolaikinės demokratinės institucijos grįžta prie ištakų. Atvirumas, bendradarbiavimas, susirinkimas, pilietiškumas yra deklaruojamos vertybės, kurios savo formą pradžioje rado antikinėje Graikijoje, visų pirma agoroje. Antra vertus sudėtingoje visuomenėje demokratija sukūrė painią biurokratinę struktūrą, stokojančią koordinacijos bei centralizacijos.

Idėja: 14 ministerijų vienam komplekse. Viskas gerai. Bet tuo pačiu metu kalbama apie mediatekas, konsultavimo-edukacinius centrus ir "protesto erdvę". Idealus valdžios mašinos ir spektaklio modelis su integruota socialine taika, dialogu, atskaitomybe, skaidrumu ir t.t. Tik pakeltas nuo žemės pastatų kompleksas implikuoja, kad gal vis dėl to valdžia turėtų ko bijoti ir tai nėra jokia agora.
Tad stebina gal ne pats faktas modeliuot tokius projektus, bet elementarus naivumas ir atotrūkis nuo socialinio, (anti)politinio konteksto. Prie kokių ištakų grįžta "demokratinės institucijos"? Ką ir į ką siekia integruoti?