Laukiu. Negaliu pasakyt, tiksliai ko. Jaučiu, kad laikas mums visiems nėra toks pats. Galima jį vadinti kitaip. Nebūtina kalbėt apie laikrodžio rodyklių judėjimą, sezonų keitimąsi, rytinių ar vakarinių ritualų rutiną. Labiau vidinį greitį. Distanciją. Susvetimėjimo distancijos traukulius. Tarp savęs ir kitų.
Visada abejojau radikaliu „aš“ vientisumu. Niekada nebuvo jausmo, kad „aš“ gali apsieti be kito ir „kito.“ Be „gamtos,“ be šiukšlių, medžių lapų ar pūvančių kamienų, mistifikuotos žmonijos įsielektrinusio buvimo, kuri įsikibus kaip dėlė, neleidžia apie save pamiršti net intensyviausiose fantazijose. Netalkina vaikystėje iki džiaugsmo/skausmo nutrintos knygelės „Palė vienas pasaulyje“ vaizdiniai. Nėra ir jokio noro ar spaudžiančio į kampą poreikio.
Kažkam tas „aš“ vientisumas yra atspirtis prieš viso kito mėšlo nuolatinį primetinėjimą, kartelė pagal kurią matuojamas individualumas, gal net laisvė. Užuovėja padedanti jausti kažką tikro susiatomizavusiam pasauly. Idėja gana sena. Gana vyriška ir europietiška. Subjekto progresas, statusas, nušvitimas priešpastatytas kitam, gamtai, laukiniškumui, iracionalumui, mistikai. Žvėrims, kaip ir „laukiniams“ žmonėms - banda, gauja, masė, individui - distancija, susikaupimas, ego.
Galima būtų kalbėt apie viso to subalansavimą. Apie ekscesų žalą. Apie totalitarizmo pavojus. Bet visas tas subalansavimo siekis, taip šlykščiai primena reklaminius šūkius, dietas, margarinus ir šampūnus, kad skrandis nevalingai ima trūkčioti.