Siandien buvo nacionaline diena pries kara, virs 200 miestu JAV. Nulekem su klasioke. Keletas simtu zmoniu. "What do we want? Peace! When do we want it? Now!" Tie patys sukiai (kaip ir pries 3 metus, turbut ir pries 40metu), ir nors jauciasi kazkiek energijos, akivaizdu, kad zmones nusivyle. Labiau is zmoniu kuriu tame proteste nera. Tuo tarpu kai karo pradzioj i gatves ejo milijonai, dabar turbut keli simtai tukstanciai viso. Perdege. Karas tapo kasdienybe. Ir nors erzinanti, bet beviltiska. Beviltiska demokratija kurioj tave reprezentuojantys zmones visiskai neatsizvelgia i zmoniu nuomone. Visuomene tai aviu banda, kuri nezino ko jai reikia.
Nors zinios vis dar kalba kas diena apie aukas, karo zinios tampa panasios i oru prognoze ar sporta, jei jis tau nerupi, tiesiog visada yra.
60-70-uju didziuliai protestai is dalies vyko del to, kad vyko masinis saukimas. Karas tiesiogiai liete dauguma - viduriniaja klase. Dabar i kara eina 'savanoriai'- dazniausiai is nepasiturinciu seimu, etniniu mazumu ir t.t. Armija zada apmoket mokslus (grizus. jeigu) Suteikia pilietybe imigrantams ir t.t.
Karas tesiasi, o Irakas ir Afganistanas su kiekviena diena virsta i vis didesni ir didesni jovala...
?