« December 2006 | Main | February 2007 »

January 9, 2007

marokas

viskas prasidėjo gan spontaniškai ir visai netikėtai gavosi turbūt geriausia mano kelionė ever. paakintas kolegės ataskaitos prisiverčiau ir aš nudumpint krūvį...


atvažiavimas

tik išlipę iš laivo papuolam į malonaus dėdytės, dėvinčio uniforminę pilką dželabą ir pažymėjimą apie tai, kad jis yra oficialus gidas, nagus. bando mus įfarširuoti į taksi už 60 eurų, o boržone autobusas jau nuvažiavęs ir be to taip pigiau, o paprastais autobusais važiuoti tai būūūūū... nu ir taip toliau. vargais negalais neįsivaizduojamomis kolektyvinės sąmonės pastangomis atsifutbolinam nuo jo. toliau prisikabina taksistas, sutariam, kad nuveš į vietinių autobusų stotį už 15 dirhamų, kol mėginam pro kamštį išvažiuoti iš uosto, matom, kaip mentai švilpdami švilpukais vaikosi būrį gatvinių vaikų, o kažkoks diedas išlinęs iš savo automobilio vidury gatvės raunasi plaukus, rėkia ir daužo taksi automobiliui per stogą kepure. išlipę stotyje aiškinamės tą subtilų skirtumą tarp fifty ir fifteen. taaaaaip... aišku jau maždaug kur čia papuolėm... :) tačiau iškart paaiškėja, kad ir čia yra gerų žmonių - autobusų stoty mus mikliai nukreipia į autobusą iš kurio mus sėkmingai nukreipia į kitą autobusą, kuris mus nuveža ten, kur reikia - į čafšauną (chefchaoen)


achmedas

iš autobuso mus pasiima pasakų diedas achmedas - pasirodo mieste vieši maroko karalius, todėl viešbučiai yra gan sausai užkimšti, pavedžiojęs po pasakišką mėlyną labirintą, užregistruoja viešbuty, kurio savininko giminaitis/brolis/draugelis turi savą kanapių plantaciją ir rodo mažos mergaitės nuotrauką kanapių fone. tiesiu achmedui eurą, tipo kaip ačių už paslaugą, o jis "nene vėliau". nepaleidžia mūsų kol neprišeria ir neskelia esminio introdiuso į maroką. pasakoja, kaip šitas karalius geras, o jo tėvas buvo blogas - ali baba ir 40 plėšikų, tik viena bėda, ali baba numirė, o 40 plėšikų tai liko. dar pasakoja, kaip jie nenori būti turtingi, kaip jie renkasi būti poor ir paprasti ir gyventi natural life. kalbant apie geopolitiką, tai sadamą uždubasino todėl, kad jis perdaug vaidino kietą ir aplinkiniams karaliukams pradėjo nepatikt - per daug nosį rietė, tai jie kartu su žydais susimetę užmokėjo amerikonam, kad tie ateitų ir uždubasintų sadamą. ilgainiui achmedas išlupa pusę litro (savo!) degtinės, prasuka nesuskaičiuojamą kiekį suktinių ir pasuka kalbą link mistikos, pasakoja, iš kur kilęs berberų pavadinimas - bero, nojaus sūnaus sūnūs, tada neberišliai pina kažką apie pasaulio galą, didįjį potvynį ima maišyti, kuris pranašas buvo kurio sūnus, pamiršta anglų kalbą - na, žodžiu, nusilesa visiškai.


pirmas rytas

rytas. marokas! per langą matosi, kaip iš kepyklos išneša duoną, vaikai eina į mokyklą, jaunas dailus berberas krauna dujų balionus i specialų rėmą asiliukui ant kupros, asiliukas bliauna pratisu i-a. rytinis džointas, duona iš kepyklos priešais, alyvuogės. chill. viešbučio savininkas iškart įtaiso mus į teisingą kaboką, kur arbatą mums parduoda už beveik tokią kainą, kaip vietiniams. seniai rūko hašą ir kifą per pypkes ilgais kotais. čafšaunas yra beveik visiškai mėlynas miestas - tiesiog mėlynai dažytas. ir dar labirintas. aplink kalnai, kalnuose kanapių plantacijos. mieste elgetų beveik nėra, priteklius, raslabucha, pozityvas. vieši karalius, visi kaifuoja, siuva po miestą, groja orkestrai, vienas iš jų - moterų dūdų orkestras. 


hašas

pučia beveik visi vyrai. moterys, sakė, nepučia. na, nebent dideliuose miestuose, jaunos ir naglos. rūko per pypkes ilgais kotais arba suka "džoen" - patrupina į delną hašo, subirina cigaretę, pasilieka filtrą, sumaišo, susuka su pusilgiu popierėliu - ant kiekvieno kampo gali išvysti vyriškį, įklimpusį į šitą ritualą - kaip maišo kažką delne, laikydamas rūkomojo popieriaus skiautę darp pirštų ir cigaretės filtrą burnoje. oficialiai - rūkyti ir turėti draudžiama, realiai, rūko visi nuo senų senovės. hašo pirmas tris dienas nepirkom - rūkėm sutręštą, nes trešia kažkaip visi noriai ir tiesiog net pirmi pasiūlo. kainos - 1 dirhamas (0.3 LTL) už džointą, 20 dirhamų (7LTL) už gramą, 100 už rimtą gabalą.

autobusai

išsikimarinę čafšaune, pakylam į autobusų žygį saharos link. atskiras pasakojimas yra tai, kaip jie vairuoja autobusus - vieną autobusą aptarnauja bent trys žmonės: vairuotojas, bičas, atsakingas už bagažą ir bičas atsakingas už keleivius. dar paprastai su jais trinasi vienas ar du draugeliai, pusbroliai, sūnėnai. mačiau pro autobuso langą, kaip į autobusą skuba vyriškis su žmona - turbūt važiuojantys į fesą parduoti vilnos - rita didžiulius vilnos ritinius nuo šlaito, neša, tie bilekaip supakuoti į celofaną, celofanas plyšta, kemša juos į bagažo skyrių, po to į saloną, virš galvų kitiems keleiviams, ant laiptų prie durų. na žodžiu, normaliai viskas, sėkmingai pasiekiam fesą ir persėdam į naktinį autobusą į rissani.


dykuma

beveik parą praleidę autobuse žvarbų rytą išlipam rissani - dulkinam miestelyje ant saharos pakraščio. abu nemiegoję, aš pratrydęs nuo pakelės zabegalofkės maisto. čia padarom esminią klaidą - pasirašom važiuot su biču, kuriam apie mus pranešė bičas iš feso autobusų stoties. nusiveža mus į jabienią, kur iki artimiausio kito viešbučio - gal koks kilometras, o dar iki kito - dar kilometras. viešbučio savininkas vardu hasanas. pasidabinęs mėlynu turbanu pasisodina didelėje salėje padabintoje turtais ir girdo arbata. nusideram stebėtinai mažą kainą už kambarius, tačiau po to iš mūsų normaliai nulupa už išvyką į smėlius. smėliai - tai gal 20x10 km didžiulių kopų vidury vadinamosios juodosios saharos - kur plokščia ir juodi akmenys ir daugiau nieko. iš esmės, galima būtų ten visai nevaryt į tą viešbutį, bet tiesiai su kokiu klajokliu sutart, kad atveštų maisto ir vandens ir varyt į tuos smėlius - ten visiškai nėra kur pasiklyst.

dykumoj tylu. taip tylu, kaip niekur man dar nebuvo taip tylu. net įrašų studijoj nebuvo taip tylu. ir dar žvaigždės - didelės ir ryškios. atrodo kone ranka pasiekiamos.

smėliuose gyvena žmonės. taip tiesiog ima ir gyvena tarp kopų - vyras, žmona, pora vaikų, ožkytė, vištytė. vyras nepučia ir negeria, panašu, yra doras musulmonas. žmona veido nedengia, ant kaktos mėlyna tatuiruotė - ženklas, saugantis nuo blogos akies. kartą dienoj prasineša karavanas - prekeivis su trijų apkrautų kupranugarių virtine - daiktus ir produktus perka žmona. gyvena maždaug 3x3m trobelėj iš šūdo ir molio, apdengtoj medžiagom, vaikas turi elektroninį žaislą, skleidžiantį žvaigždžių karų garsus. atrodytų, taip nieko nėra tame jų pasaulyje, bet šneka jie tarpusavy apie kažką be galo be krašto, sėdi ištisus vakarus iki išnaktų ir pliurpia nesustodami.

vakare ateina hasano draugelis, atsineša hašo, žino, kad mes turim viskio. išlaka visą mūsų viskį, mes viso jo hašo nė nemeginam supūst. dovanų duodu pakelį popierėlių. "such a great present". šypsausi ir apsimetu, kad manau, jog jam tikrai patinka. kitą kartą reikės vežtis dovanų vyno, viskis jiems per stiprus.


moterys

karaliaus žmona yra kompiuterių specialistė. neaišku, galbūt todėl daug kur netkafuose prižiūrėtojomis dirba merginos. mergina rissani netkafe netgi šoko sau pasileidusi muziką, šoka ir žvilgčioja į mane - matai mol - aš šoku :)

apskritai, maroke šiuo metu vyksta seksualinė revoliucija - merginos vis dažniau eina mokytis, įgyti profesijos, visai nedaug matyti jaunų merginų dėvinčių tradicinius visą kūną dengiančius drabužius - valdo aptempti džinsai ir kelnės, kaikurios jau net nebedengia plaukų skarelėmis. Drąsesnės porelės didesniuose miestuose vaikšto susikibę už rankų, moksleiviai droviai spaudžia bendramokslėm rankas, o ant sienų jie paišo širdį ir rašo LOVE. taip, maroko jaunimas galvoja apie meilę.

mūsų planas apsimesti vedusiais iš dalies pasiteisino - aš ir draugė pasakėm achmedui, kad mes vedę, o adomėlis ir milda - ne. turbūt dėl tos priežasties achmedas duodavo suktinę ne mildai, o adomėliui, ją praleisdamas. pamatęs, kaip mes nuo to konfūzinamės, pradėjo sukt ratą į kitą pusę, iš pradžių duodamas opit. po to paaiškėjo plano spraga, reikėjo sakyti ne tik kad mes vedę, bet ir kad vaikų turim - jiems mergina, kol dar nepagimdė vaiko, yra tokia pusiau ištekėjusi, tokia, kur dar galima mėginti nuviliot. taigi, akivaizdu, moterų vertinimo skalė yra maždaug tokia: mergina < žmona < motina.

kitavertus, labai gerai, kad pas juos nėra sekso. visos moterys prisidengusios, reklamose - jokių papų, nuogų pilvų ir tinklinių kojinių, o sava draugė - ir ta ilgam juodam maišę. tiesiog kaifas, kai tavęs nebombarduoja pastovūs seksualiniai dirgikliai. lieka laisvo dėmesio kitiems dalykams.

fes

iš dykumos per naktį parbildam į fesą - tūkstančio metų senumo senamiestį su 9000 smulkių gatvelių. išlipus iš takso mus pasikabina išskirtinis egzempliorius - kokių 28 metų gan brangiai pagal vietinius standartus apsirengęs jaunuolis, įmantriai susivėlęs kelis dredus(!). iškart ima skiesti apie tai, kaip čia jo kavinė, stato arbatos, kavos ir suka džoeną po džoeno. pasakoja, kaip turi japanese wife ir children, kaip jo šeima yra ketamoj (stambiausiam hašo prekybos punkte), įkalbinėja mano draugę tekėti, dar pasigyrė, kad jis čia pagrindinis dyleris ir siūlė man gabenti kokainą per sieną. "simple people do a little bit of traffic too". galų gale sulaukėm ryto, bičiukas įtaisė mus į viešbutį ir iškart mačiau, kaip viešbučio šeimininkas atsiskaito su juo už paslaugą. dar pamatėm vietinių požiūrį į japonus - kambaryje miega japonas, 6 ryto, šeimininkas atrakina duris savo raktu, pažadina japoną ir klausia - "varai šiandien ar dar lieki", japonas, tik prabudęs nesiorientuoja - "varau varau" ir digimonizuojasi iš kambario per kokią valandą.

fesas - amatininkų ir prekybininkų miestas. tiesiog nuostabu, kaip šalia visų mersedesų, televizorių ir mobiliakų jie vis dar naudoja tuos pačius vietoje rankomis pagamintus daiktus - šviestuvus, puodus, baldus, tapkes, dželabas ir tt. prekyba prasideda aštuntą ryto ir tęsiasi iki dešimtos ar vienuoliktos nesustodama. iš vienos pusės matai vyrus, tarčialinančius kavinėje ir spoksančius į gatvę visą dieną ir tuo pat metu amatininkus ir prekybininkus, zujančius visą dieną be sustojimo.

dar fese ėjom pažiūrėt žydų kvartalo - ten, pasirodo, iki 60-ųjų gyveno daug žydų, tačiau visi ėmė ir išmovė į izraelį organizuotai, liko gan apšiuręs kvartalas, kurio didelę dalį užima kapinės, o sinagogoje vyksta bokso treniruotės. gerulis buvo chroniukas, kone paskutinis feso žydas, mus pasikabinęs tame kvartale - aiškino, kad mol jis čia atlieka restauraciją, o pernai metais nufilmavo filmą. kai paklausiau, kas buvo filme, iškart paprašė paaukot 10eurų restauracijai, kai daviau suprast, kad nesapnuotų, tai sako bent nupirkit cigarečių man :)


tetuanas

tetuano autobusų stotis - baisi vieta, pilna sukčių ir banditėlių. vieną kartą mus išviliojo iš stoties, pritrynė, kad autobusas į ten, kur mums reikia jau pilnas ir nuvedė į taksi už astronominę kainą, kitą kartą sėkmingai pabėgom nuo tokio veikėjo, įlipom į autobusą, patenkinti laukiam, prieina bičas, pasako kainą už bilietus, duodu pinigus ir tik paskutinę akimirką suvokiu, kad duodu tam pačiam bičui, kuris mus kątik bandė apsukt, o jo ir pėdos ataušę. dar yra variantas, kai į tavo bagažą įkiša hašo ir įduoda mentams, galų gale, panašu, kad tokia chebrytė ir peiliuku gali čirkštelt.

interakcija

apskritai tų žmonių visuomenės pagrindas yra mainai - aš tau hašo - tu man viskio, aš tau ekskursiją - tu man cigarečių, jei tu man papasakosi ką įdomaus, aš tau kainą nuleisiu, jei tu man patikai, tai aš tau dar ir hašo atlaušiu. Pirmi klausimai - iš kur tu, ir kiek dienų maroke - pagal tai nustato kainą kurią iš tavęs nulups.
dar į akis krito, kaip jauni tūsinasi su vyresniais - dažnas vaizdas dėdė, einantis ir kažką šnekantis mažam berniukui ar jaunuoliui. jauni žmonės nesikrausto iš namų ir gyvena su tėvais ir dėdėmis, kažkaip žymiai tampriau ten pas juos viskas, labiau susiviję į vientisą kamuolį.


ir pabaigai, thanx and preved goes to:

ahdmedui iš čafšauno už nerealų įvadą į maroką, prekybininkui/dyleriui iš čafšauno už tai, kad normaliai suderėjom, mohamedui the cammelman iš dykumos, abdului hasano draugeliui, mohamedui dyleriui iš feso už "simple people do a little bit of traffic too", mohamedui berber kafe savininkui iš feso už "good spliff, drink tee, fumar hashish", restauratoriui jakobui iš feso, paseniečiams hasanui ir rašidui. taip pat begalei kitų, kurie mums padėjo pasijusti laukiamiems ir vietoje, kurių vardai greičiausiai yra mohomed :)