kvėpuojam 10-27
išėjęs pro laiptinės duris šiandien sustojau. tiesiog taip, be priežasties, iracionaliai. kad ištęsčiau momentą. apžvelgiau lyjantį kiemą, gatvę, medžius, kioskelių būrelį.
po to tiesiog ant šaligatvio mačiau saldainio popierėlį, kortų kaladės dėžutę ir šuns šūdą. šiukšlės. galvoju apie tai, kaip laikmetis purto pasaulį ir iškrenta vis naujos tų pačių daiktų kombinacijos. visai kaip šiukšlės. visai kaip šiukšlyne.
po to mačiau geltoną klevą nu kurio krito lapai. stovėjau ir laukiau, kol nukris dar vienas lapas. po to dar vienas. kažkodėl su kiekvienu lapu, atsiplėšusiu nuo šakos ir spirale nusivijusiu žemės trauką, man darėsi vis lengviau ir lengviau.
kad ginkdie nepasidaryčiau perlengvas nuėjau į autobuso stotelę ir įsėdau į autobusą.
autobuso vairuotojas buvo visai jaunas vaikis, turbūt dar jaunesnis už mane. turbūt jauniausias mano matytas autobuso vairuotojas. ir jautėsi ta jaunystė iš to kaip jis spaudė gazą į pakalnę.
dar autobuse mačiau dvi jaunas moteris. akivaizdžiai seseris. jos abi buvo pasidažiusios lūpas violetine spalva ir abi sinchroniškai kramtė kramtoškes ir abi buvo tamsaus kaukazitiško gymio. "iš tų kur kai būna senos tai būna su ūsais" pagalvojau - ir tikrai, matėsi kad su amžiumi ūsai bus. po to prisiminiau vaikystėj matytus gruzinų multikus, kur merginos gražuolės būdavo piešiamos su tokiais storais juodais ilgais antakiais.
po to apmąsčiau tą vidinio vektoriaus poslinkį kai kažkaip pergalvoji ir iš "negražu" nutari, kad yra "gražu".
...bet faina taip kartais įkvėpt gyvenimo...
.jpg)