mic

vienu atsikvėpimu...

iš pradžių lėktuvas su visomis įjungtomis nusileidimo šviesomis leidžiasi mums tiesiai į guolį.

po to barselona - miestas su daugybe siaurų kreivų gatvių, kuriose gyvena žmonės, kurie džiovina skalbinius balkonuose.

paskui naktinis traukinys į pietus, kur marokiečiui siūlom vyno, o jis purto galvą ir rodo į viršų - alachas neleidžia. po to vadina mus atvažiuoti į maroką, sako geras hašišas. aš juokiuosi - vyno alachas neleidžia, o hašišą leidžia? kukliai krizena ir jis gudria rytiečio šypsena. suprask, apgavom truputį viršininką.

paskui bobadilla - esminė ispanijos pietų stotis, kurioje nėra nieko. jabiėnių jabiėnė. laukai ir penki namai. ir lėtas pusrytis palaukėj ir stikliukas kavos stoty.

paskui kapot penkis kilometrus pėstyte per siestos karštį ir alchesyro pakelės dulkes, kad susitranzuot prancūzę su dredais, kuri gyvena savo perkaitusiame busike.

paskui tarifos vėjas, piečiausias taškas ir maudynės abejuose vandenyse. paskui mėnesiena prie atlanto, diena po reaktorium ir laužas ant viduržemio jūros uolų. toks geras laužas - kurio nesimato tam kam nereikia ir kuris atspindi šilumą į mus.

paskui alchesyro aikštė su keramikiniais suoliukais ir vietinių restoranėlis, kuriame tave apipisa, bet malonu, nes supranti, kad jie geriau žino, ko tau reikia, nes jie ne paslaugų pardavimo ir vartotojų tenkinimo automatai, o žmonės, šeimininkai, priimantys svečius, kuriems rūpi, kad tu išeitum sotus ir patenkintas.

paskui melancholiškas andalūzijos ekspresas, sukantis kalnų šlaitais pro nesibaigiančius alyvmedžių laukus ir slėnius.

paskui grenada su CNT būstine prie stoties ir anarchistų graffiti per visą miestą. apskritai tai kažkaip iškart paaiškėjo kad grenada - puiki vieta užsibūti. paskui naktinė euforija užsikabarojus į ten, kur matosi miestas ir kur dar nestovi namas. paskui gurkšnojam nesamoningą pigvynį ir šaudom alyvuogių kauliukus į šunis, vaikus ir fontaną. paskui katarsis sėdint nukorus kojas pro langą iš trečio aukšto, graužiant seną bulką ir užsigeriant vandeniu. paskui iš alahambros šeicho sodo pavogta figa, paskui voverė, katinas ir kasiakas.

paskui vemiam ir triedžiam nuo neplautų figų barselonos kambarėlyje pilname karščio ir virtuvės kvapų. paskui žmogus - dėžė su savo postapokaliptiniu vaidinimu pagrindinėj gatvėj. paskui gaudi susapnuoti elfų nameliai.

paskui vokiška pieva, kur pora gurkšnių alaus, saulė ir vėl viskas gerai.

galų gale latviški hc braliųkai aprengiantys mane žaliu treningu ir įsodinantys į autobusą namop.