Sėsliosios senatvės privalumai
Senokai nieko neužrašęs buvau čia, taigi paskutiniu metu tokią mintį sugeneravau, reikia pasižymėti, jog nepamirščiau.
pastebėjau, kad ankščiau tai kažkaip labai svarbu būdavo, kažkur važiuoti, kažkur toli, kur niekad nesi buvęs ir panašiai, tai atrodydavo tartum kokia vertybė, galvodavau jog tik ten yra įdomių dalykų, tik ten yra kažkas ypatingo ko aišku nėra čia. tačiau ilgainiui bėgant metams pastebėjau, jog tai atsisuka apžergtai nei buvo iki toleis, ne dėlto, kad ten iš tiesų nieko nėra, o čia viskas yra, ne. papraščiausia būdamas čia pradedi matyt ir domėtis tais dalykais kurie iki šiolei buvo visai po panosei, kas iki tol jai visai nekliūdavo. Taigi kuo toliau tuo menkiau mane traukia nepažinti toliai. kur kas įdomiau ir daugiau atrandu apsižvalgęs čia, kur atrodo viskas jau seniai pažįstama, ir būtent tai jog tai yra pažįstama, pasidaro įdomu, tiksliau sudomina smulkmenos, detalės. pvz., kasdien eidamas iš darbo į namus, parduotuvę, keliaudamas pastoviu taku į stotelę gali pastebėti menkiausią tos aplinkos pasikeitimą, ir tas kažkaip ir kažkodėl džiugina. tuo tarpu būdamas svetimoje vietoje visų tų smulkmenų pastebėti negali nes esi nepakankamai susipažinęs su ta aplinka, taigi jos tavęs ir negali džiuginti, ten džiaugiesi paviršutinišku keliavimo malonumo jausmu. tai galima būtų sulyginti tarkim su paviršutinišku džiaugsmu jog tarkim turi kompą, ar auto ir advanced jausmu, kai moki naudotis ar pakrapštyti tuos daiktus, nes tam reikalinga juos giliau išmanyti.
dabar supratu ir senukus, kurie tarkim sėdi dienų dienom prie namo, ar lango, nes jie jau yra ant tiek ištobulėję, jog jiem jau apskritai keliauti niekur nereikia, jie gauna pakankamai įspūdžių iš stebimos aplinkos būdami vietoje, o tarkim jų nuėjimas į kokią parduotuvę, įspūdžių prasme pilnai prilygsta tranzuojančių šių dienų jaunuolių įspūdžiams.
vat tokios tai mintys susirikiavo mano galvoje per paskutinius mėnesius
Comments
ai, nereik cia list i duobe anksciau laiko :)
nzn. gal dar 'jaunas-zalias-nezinai ka sneki', bet manau tai siaip paguoda sielai, kai negali daugiau.
aisku, yra graziu dalyku, mazu ir po nosim, bet ejimas tuo paciu keliuku stebint pokycius ar didzioji kelione i parduotuve su puse dienos aptarimo, manau yra escapizmas, pasitraukimas, pasidavimas, bet dar ir ne meditacija, ne transcendentine busena. siaip pilkumo atspalviu ieskojimas.
vakar parduotuvej pilies gatvej, kol laukiau savo sildomu bandeliu su kopustais, dvi kasininkes apie 10 minuciu gyvai aptarinejo ir juokesi, kad viena ju rado jau antra per diena ant prekystalio usieniecio palikta lita.
taip nuosirdziai, is dusios, juokesi.
man pasidare nejauku.
Posted by: xdirtx | November 8, 2005 12:38 PM
Jus visishkai teisus, tai veda i PAZHINIMA! linkiu jums toliau taip generuoti!
http://way9.ru/s-arx.htm
Posted by: ^arma | November 8, 2005 12:44 PM
XDIRTX
o tu pabandyk, tai paparaktikuoti, nesuprantu prie ko ir su kuo tu ia ruošiesi kovoti??? 2ia kalba eina, apie potyrius tai kas vienam atrodo pilka, kitama pražįsta nkritusių lapų spalvų paletė, vieno džiaugsmo, kaip ir bet ko vieno nėra
kita vertus, juk tu pats stebėjai pardavėjas parduotuvėje, tu jas jas puikiai atsimeni dar šiendie, a dėl ko nejauku pasidarė tai nesuprantu ;-/
Posted by: luddite | November 8, 2005 12:54 PM
„
Juk klajoja tas, kieno sielą pagraužęs kirminas ir kas nori rast vietą, kur jam bus grąžinta ramybė ir darna. Bet kelionėse negalima išgyt. Kelionės ir pačios pamažėle lieja nuodus kaip kepenys tulžį, ir sveikas žmogus, po truputį pamėgęs klajot, nejučia praranda sielos sveikatą. Galybė įspūdžių, ištisa jų griūtis apsvaigina kaip vynas, suluošina, atima žvilgsnio skvarbumą. Gyvendamas vienoj vietoj, matydamas kasdien tuos pačius daiktus ir veidus, žmogus pradeda nebepastebėt jų, nekreipt dėmesio į jų išvaizdą, bet ima skverbtis gilyn, į esmę. Siela padeda, ji - draugas, ištvermingas ir patikimas. O kelionėje atpranti žiūrėt į daiktus ir įvykius kaip į turinčius žmogišką prasmę (paskirtį, reikšmę), nes tik neilgai šmėsčiodami prieš akis, jie ir negali, nespėja atskleist savo esmės.
“
S.T. Kondrotas „Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą“, 1985, p. 10
Gal čia apie tą patį?
Posted by: br | November 8, 2005 1:46 PM
aha, tik čia navatniau parašyta
Posted by: luddite | November 8, 2005 1:51 PM
pradedu itarinet, kad tu ir busi ta senute antra savaite stebinti mane pro langa:)))))
Posted by: cinikas | November 8, 2005 5:36 PM
truputi įdomu tai, kad smulkmenos nėra neišsemiamos, pasiekus tam tikrą ribą savos aplinkos smulkmeniškumo, toliau gilinantis gresia marazmatiškumu ir bevertiškumu. todėl tiek pat gerai yra pažinti savo aplinką ir gal kiek mažiau gilinantis tyrinėti tolimesnius taškus. šiektiek juokingai atrodo žmogus besistebintis tolimu grožiu, bet nematęs to kuris jam po kojom ir atvirkščiai. todel jokie kraštutinumai man neatrodo įtikinamai. gali puikiai mokėti pastatyti namą, bet jei nesuderinsi pamatų su gruntu, tai ir namas sugrius.
Posted by: vente | November 9, 2005 12:47 AM
geriau jau nebebus
Posted by: gyvate | November 10, 2005 5:50 PM
o shliogeris savo naujos storos knygos yvade dekojo savo mociutes suniui sharikui, nes jis ishmoke shliogeri filosofijos, kai gera pusvalandy ramiai stebejo garuojantchia meshlo kruva.
Posted by: chepis | December 4, 2005 8:20 PM