luddite

Galbūt tai nutiko vieną žvarbų 2004 metų kovo rytą, ir esant tam tikrai emocinei savijautai, bei alkoholio kiekiui organizme, buvo įamžinta kompe, o vakar netikėtai surasta, ir nuspresta paviešint. nors gal buvo ir visiškai kitaip:

Taigi viengungio savaitgalis prasidėjo penktadienį 14.00, generalinio gimtadienis ─ šventas reikalas, ir nieko čia prieš jį nepapūsi, taigi nuo pat ryto supranti jog kurti planus savaitgaliui yra neapdairu, ir jų kūrimas nukeliamas į neapibrėžtą ateity. Na ką prisgėrimo šventė pasibaigia, pabaigos nlb pamenu, lyg pro rūką išplaukia pokalbiai kontoros virtuvėje su virėja (ir kaži ko ten prišnekėta), nežinia kaip ir kam, po trumpų svarstymų nugvelbtas nuo stalo šampano butelys (žinia tik tiek, kad tuo metu, jo pagrobimo priežastis buvo be galo svarbi), kabinetas , paltai, raktai, durys, paskutiniai pasiglėbeščiavimai, su bendradrbiais(kurių dauguma priartėję prie pensijinio amžiaus, bet įgėrus tas skirtumas ištirpsta), kažkas , kažką dar bando organizuoti, bet yra prisimenamos, žmonos, anūkai, etc., ir visi išsiskirsto, man gal dar anksti, o gal jau ir nelabai, bet namie tixrai nieks nelaukia, taigi man reikia sekančio taško ar maršruto, kuris būnant tokioje stadijoje gan lengvai randamas ─ŠMC, taigi neatsimenant pro kur ir kaip atsirandama naujame punkte, akys ieško vietos prisėst, ar šiaip pažįstmų veido bruožų, deja nelabai pameni kaip jie turėtų atrodyt, tad imi šnekėtis su arčiausiai sėdinčiais, tuomi tarpu kažkuom neįtinku barmenei, kuri mane išvaro, deja nepamenu, ar aš išeinu ar ne, ar geriu, taip pat nžn, kažkas vyksta, aš kažkur esu, ir atrodo viskas gerai, bet staiga mane ima varyt antru kart, tik šįkart ne barmenė, o plikis kuris berods yra vienas iš ŠMC savininkų, aš ilgai nesispyrioju ir sutinku su jo pasiūlymu, tada pamačius mane laukan išbėga, kažkokia prieštvaninių laikų pažįstama ir siūlo grįžt pasišnekėt, deja aš jai jau niekuom negaliu padėti, mat nusprendžiu ŠMC’ui uždėt ignore, protestuodamas dėl paminamų klientų teisių, taigi pasileidžiu link namų, bet man dar atrodo ankstoka, ir niex ten manęs nelaukia, o ŠMC’e visgi liko kažkokie kontaktai iš praeities, taigi nuėjus daly kelio, apsisprendžiama(dgs., nes tuo metu galvoje jau esti du asmenys, kurie ginčijasi, bet visgi randa bendrą sprendimą) ─ sugrįžt į komunikacijos erdvės. Grįžus į ŠMC’ą niex tam neprieštarauja, barmenė tik simboliškai primena, kad aš jau 2 kart kaip išvarytas, tačiau dabar aš jau turiu gynėjų, ir mane palieka ramybėje, kažkas šnekama, kažkas matoma (pvz., vietinio punkrock pasaulio veikėjai), o į pabaigą netgi parduodama man arbata, taigi pykčio ant ŠMC kaip ir nelieka, traukiame pas mane namo kartu su naujai senąja pažįstama, nes juk vistiek manęs ten niex nelaukia, ar jos laukia aš nžn, bet tai nesvarbu, namie kažkas vyksta, a la ─ sex, drugs and rock’n’roll, o veikiau tik to parodija, nes sexas, vargina ir atrodo nuobodus bei nerimtas užsiėmimas, iki drugs taip ir nedaeinama, nes yra trzy deviontki ir dar kažko, rocknrollas tik prasidėjas pakeičiamas dub, dub’as waitsu, pastarsis, acid jazzu, kol galop suprantama, kad tokiame būvyje labiausiai dera Leonard Cohen baladės, su kuriomis turbūt ir užmiegama.
Rytas prsideda labai blogai ir anksti, pažįstamai nesimiega, o man bloga ir miegasi, tokiu atveju galvoje atsiranda mintis dingti greičiau iš namų ─ taigi 9 ryto jau kulniuojama į sapieginę, tik ant tilto suvokiant kodėl taip maža žmonių ir dar šalta, bet šaltukas eina į naudą ir prie šilo minimos užeina nenumaldomas noras susiversti kaušą alaus po kurio sveikata grįžta vis sparčiau ir laipiot po spieginės kalnus pasidaro pats malonumas. Kelionės metu atrandama jog tokios pat olos kaip prie šekinės kalno yra ir sapieginėje, miške sniego daug, bet man px, pažįstamai nžn, bet ji nesiskundžia ir mes einam toliau, atsirandam Rokantiškėse, kapinės nlb domina, o be to ir neatsimenu kur pakavoti mano pažįstami. Užtat prie pat kapinių yra didelis status kalnas ir pagyvenę dėdės labai greit nuo jo leidžiasi slidėmis, dar šalia yra toks, bent man labai įdomus technikos stebuklas, kuris juos (dėdes su slidėmis), labai greit pakelia į viršų. Pažįstama užsimano nučiuožt nuo kalno, ant šiknos, aš sakau kad nieko neišeis, nes nėra ledo ir pasiūlau nusirident, bet atsimenu, kad taip galima nusižudyt taigi pasiūlau atsisakau ir to, išlendam kažkur apačioje, kaip spėju žolyno g. Ten daug vaikų darželių, aš iškart suvokiu, kad tai kažkokie nepaprasti darželiai, pasirodo našlaičių, nustebina užrašas ant vieno: ”SUTRIKUSIO VYSTYMOSI KŪDIKIŲ NAMAI”, hm vaikai žaidžiantys lauke tikrai nepanašūs į sutrikusius, ar stokojančius intelekto, gal tik ne pagal metus susirūpinę nors ir žaidžia, pažįstama siūlo man įsivaikinti kurį nors, bet aš kažkaip nenoriu, nes tipo viengungis ir manęs niekas namie nelaukia, tad einam toliau, ji suokia kaip tuoj atšils, ir kaip ji važiuos nė tai į ispaniją, nei tai į olandiją, aš gi galvoju apie kur kas arčiau esančius dalykus ─ kadangi sveikata jau visai spoko, galvoje sukasi virtiniai su bulvėm tūnantys apsamanojusiame mano šaldiklyje.
Taigi sugrįžtama ten iš kur išeita, į mano namus, kur manęs tixrai niex nelaukia. Pažįstama taip pat čia, nes nori arbatos (bet labiau pasirodo ─ troikės !), gerai, bent, kad nevalgo, ir šiaip gerai, kad nekvaršina galvos estetinėm nesmonėm, jai patinka apipaišytos mano sienos, o man gerai, kad jai nekliūna mano xata─pritonas...