loading

Kalbant apie kainą, visi žinome kad ji yra diktuojama rinkos. Pastaruoji šiandien turi tris blogybes. Pirmą, tai vėlavimas, nes praeina laikas kol kaina sureagoja į paklausos spasikeitimus ir pasiūla sureagoja į kainą. Antrą, tai prekių paskirstymas: ne visi, turintys pinigų, surandą prekę, kuri atitinka jos poreikius, nors tokia gali realiai egzisuoti. Trečią tai manipuliacijos, kurių pagalbą kai kurie poreikia yra išpūčiami ir kai kurie uždangstomi.Taigi kaina mūsų visuomenėje nevisuomet yra demokratiško balsavimo rezultatas. Tačiau, trumpai apie tai užmiškime ir apsvarstykime teiginį idealios rinkos sąlygomis.

Pažiūrėjus iš piniginės pridėtinės vertės perspektyvos, neatrodo, kad vertė visuomenei koreliuoja su pridėtine verte. Klasikinis požiūris biloja kad tris svarbiausios profesijos yra gydytojas, mokytojas ir mokslininkas. Jei pažiūrėtume į šių žmonių atlyginimą, negalėtume iš karto pasakyti kad jie sukūria daugiausia pridėtinės vertės. Kodėl taip yra?

Gydytojas, dirbdamas poliklinikoje, padėda žmogui įveikti negalavimą. Įvertinkime šio darbo “nematerialinę” pusę paėmę gripo atvėjį. Tarkime, kad po 2 valandų trukmės vizito poliklinikoje žmogui vietoj 2 savaičių serga vieną. Vadinasi sutaupoma 5 darbo ir 2 pinigų leidimo dienos. Vertinant alternativinių kaštų metodu, žmogaus per šį perioda sukurta pridėtinė vertė yra gydytojo nuopelnas.

Mokytojo, Mokslininko ir Meninko darbą ar kūrybą tokiais metodais vertinti būtų itin sunku. Tačiau jei galėtume, net neabėjoju, kad jų darbas visuomei atneša didžiulę naudą, matomą iš žmonių šypsenų, mažesnio rūpinimąsi menknekiais ar labiau apsvarstytus poelgius.

Kol kas palikime juos nuošaly ir pasvarstikime apie kitą mano tėzės aspektą. Jei darbo sukuriama pridėtinė vertė nusako svarbą visuomenei, vadinasi žmonės sukuriantys didžiasią pridėtinę vertę kuria mūsų pasaulį. Aišku, kad kalbant apie Bellą, Gatesą, Jobsą abejonių kiltų tik pigmėjams. Bet ką manytumėte apie investuotojus?

Kalbu apie investuojantis turtolių lygyje. Žmonės turintys daug kapitalo investuoja didelias sumas ir gauną 150-300% gražą. Mūsų pasaulyje jie sukūria didžiausia ir atrodytų vien dėl to, kad turtingi. Tačiau pagal poną Kyosakį viskas truputi kitaip. Šio turtolio teigimu, investuojantys ir laimintis didžiules sumas, mažina rizika savo išmonės pagalba. T.y. jei tikėti R. Kyosakiu, “paprastas” žmogus negalėtų gauti tokį pat pelną kaip profesionalūs investuotojai net turėdamas tokius pačius resursus. Naturaliai kyla klausimas, jei šie žmonės sugeba sugeneruoti daugiausia pridėtinės vertės ten kur kiti nesugebėtų vaidina esminį vaidmenį mūsų visuomenėje?

Koks bebūtų drastiškas pastarasis teiginys, pagalvokime, kokią naudą jie neša. Svarbiausias investuotojo gebėjimas – atskirti gerus sanderius nuo gerų, gebėti įvertinti kokioje įmonėje efektyviai panaudojus kapitalą bus sugeneruota dauigiausia pridėtinės vertės. T.y. investuotojas turi pakankamai finansinių žinių, kad galėtų prognozuoti įmonės siekmę ar nesiekmę. Taigi nuo šių žmonių priklauso ar kapitalas bus panaudotas sugeneruoti pridėtinę vertę ar bus išsvaistytas ir taps ekonomikos balastu. Galima padaryti išvadą, kad investuotojai saugo didelias sumas.

Pasižiūrėjus į visuomeninius, nacionalinius, europos sąjungos fondus, galima drąsiai teigti, kad didesnė dalis jų lėšu yra išvaistoma nesukūriant didelės pridedinės vertės. Priešingai, investuotojai operuodami ne mažesnėmis sumomis to neleidžia. Matome, akivaizdžią naudą visuomenei nuo investuotojų veiksmų.

Tačiau akivaizdus “socialinis neteisingumas”. Nepažįstų investuotojų turtolių, tačiau spėju, kad jų išsilavinimas ir bandymų/nesekmių (praktikos) laikotarpis stipriai nesiskyria nuo statistinio gydytojo ar mokslininko. Tokiu atvėju, kodėl taip stipriai skyriasi šių profesijų atstovų atlyginimai ir gyvenimo lygis? Ar tokį skirtumą sąlygoja vien vienkartinis “teisingo kelio” pasirinkimas efektyvesnės veiklos visuomenėje link?

Reziumojant, galima teigti, kad tobuloje rinkoje pridėtinė vertė sukurta vienos ar kitos veiklos yra geras matas veiklos efektyvumo visuomenei. Kada nors bandysiu atsakyti į aukšiau aprašytus klausimus. Dabar manau, kad atsakymas yra susijęs su paprastų žmonių visuomenėje savo lėšų panaudojimo racionalumu.