« Kai nebereikia nieko | Main | o kada pavasaris? »

Dūmas

šįvakar, važiuodama su grupioku namo, stebėjau sostinės vaizdus. Užupis - gražus rajonas. Tik kažkaip norom nenorom, už akių užkliūna apgriuvusios trobelės ir mielas dūmelis kylantis ir kreivokų kaminų. Romantika? Nea, savotiška ramybė ir namų buvimo pajautimas, šilumos pasiilgimas, kai tau jau ištisas savaites barake ne tik kojos, bet ir ausys baigia nuo šalčio nukristi..
po psichoanalizės paskaitos priverti save susimąstyti. Nuo maęs priklauso daug kas, bet tuo pačiu ir niekas..

Comments

o gal geriau nemastyti kas priklauso nuo taves ir kas ne, nes taip gyventi lengviau... kai pradedi mastyti, kad nuo taves beveik niekas nebepriklauso, apima pesimistines nuotaikos...