izmarel

Atskaitingas vien prieš kameras damų buduaruose ir lauko išvietes didžiai giriuosi, jog pakeičiau profesiją. Taip, savo menkavertę maketuotojo poziciją iškeičiau į kur kas žemiškesnį, kirtėjo, užsiėmimą. Sėdžiu per dienas prie tokios didelės mašinos ir nakleikes per peilius leidžiu. Ir kartu su šiuo darbu į gyvenime sugrįžo du nekenčiami žodžiai - pastovumas ir atsakomybė. Ir tai metus su viršum pavyko nuo jų slapstytis, bet viskam ateina galas. Žinoma su tuo pastovumu ateina ir galimybė realizuoti kelis senokai kurpiamus planus. Taigi tostas už tai.

Kalbant apie tostus - be galo pasiilgau alkoholinių gėrimų. Rodos praėjo vos penkios dienos, bet ir tai jau kaip amžinybė, be jūsų, mano brangieji. Galima kaip pagalį į ratus kaišiot dogmatiškus "susimastyki", "žopa pizda alkoholizmas", bet alkoholizmu ir susimastymais nebetikiu. Jei labai panorėsiu gal jie išvis nustos egzistavę.

Dar pastebėjau tendenciją štai tokią: kažkodėl aplinkiniai ne visada supranta kada aš kalbu rimtai, o kada juokauju. Kaip paprasčiausią pavyzdį galima pateikti mokyklinę užduotį - parašyk pasiūlymo laiškelį kaip pažabot jaunimo nusikalstamumą. Savo ruožtu pasiūliau, kad reiktų jaunimą pripratinti prie sunkiųjų narkotikų ir leisti juos kontroliuot valstybei, tada jaunuomenę būtų galima vergiškai pritaikyti įvairiems darbams. Antai susilaukiau rūstaus žvilgsnio ir žodžių skambančių panašiai į "man koktu tokius laiškelius skaityti". Na ir puiku.

Mano katinas sensta, o Lietuvos Geležinkeliai diskriminuoja vidurinių mokyklų moksleivius. Tai kas dar naujesnio?