enc

Maniau, kad tai užmiršiu, bet neišėjo. Tas mėnulio šokis savaitės viduryje virš autobuso stogo važiuojančio pietų kryptimi. Per purviną langą vis viena matėsi viskas. Sugebėjau jį paversti savo akies lęšiu.

Kažkas pažįstamo su DAUG sutapimų bei atsitiktinumų (tokiais dalykais netikintys - išbraukite nereikalingą), o kažkas ir iki skausmo matyta (ar dažnai matyti vaizdai gali pakeisti DNR grandinę?). O tada esminė frazė, lyg atsakymas į nepateiktą klausimą, - "Kalėdos kvepia mandarinais". Pritrūkau žodžių, bet minčių perteklius buvo ryškus. Netgi tokioje prieblandoje, kaip mėnulio šviesa sklindanti pro tuos pačius - purvinus, autobuso, važiuojančio pietų kryptimi, langus.

Ir viskas baigėsi. Atgal į realybę, kurioje vėl egzistuoja trauka. Tik kažko trūko... Turbūt rūko...