Apie reliatyvumą
Iš tiesų post'as turėjo būt apie mano prieraišumą arbatai, bet paskambinęs buvęs grupiokas permetė mintis į visai kitą vietą. Kas ieško fizikos - tikrai nerasit, todėl toliau galit ir neskaityt.
Tai vat prisiminiau tokią istoriją: vieną dieną, vienos grupės (net ne mano fakulteto) studentai sėkmingai išlaikė egzaminą. Egzaminas buvo paskutinis, bet baisiai sunkus. Kaip ir privalo doras studentas, jie nutarė atšvęst tą įsimintiną įvykį. Kartu studentai išgert boulingo degtinės alaus ir brendžio pakvietė ir vieną garbų docentą. Docentas nepasikuklino ir prisijungė prie linksmos ir išmoningos studentų kompanijos.
Stipriai įsibėgėjus vakarėliui, gerbiamas mokslo šviesuolis nusigėrė kaip turi būt. Į tą vakarėlį aš užsukau tik trumpam, paimt vieno kolegos, kuris jau nusprendė traukt namo. Kol kolega susirinko savo rūbelius, telefoniukus ir kit. pasyviai stebėjau vieną iš vakaro vinių, anksčiau aprašytą docentą...
Kai, neapsikentęs, laukt kolegos išėjau į lauką, visai netyčia atsirado rūkymo kompanjonė, kuri matyt lauke vėsino martinio nuraudonintą veidą:
- Va, - kalbėjo apie docentą - visai savigarbos neturi. Atrodė padorus žmogus ir tiek prisigėrė.
- Kodėl? - perklausiau, ir puoliau gint vargšo - Kaip tai savigarbos neturi? Ar ne jis čia visiem iš eilės į snukį siūlė, savo garbę gynė? Turi savigarbos žmogus ir dar kupinas ryžto ją apgint.
Vat ir paprastas tiesos reliatyvumo pavyzdys. Tiems, kas nori ko nors rimtesnio - pasieškokit internete tarkim apie armėnus ir turkus. Moralas visgi paprastas - žmonės, sutaupo diskusijų laiką, kai požiūriai sutampa.
Resusrsai:
[1] Albertas, kurį daug kas sieja su reliatyvumo teorija
[2] Tas pats Albertas, tik lietuviškai
[3] Vieta, iš kur galima pradėt ieškot docentų