domosese

Išvažiuojant pats geriausias dalykas buvo Šudublikos straipsnis apie „Penio radiją“, iš tikro, nieko gero ten, tik dar kartą supratau, kaip nemėgstu žinia(???)sklaidos. Iš viso, per penkis mėnesius neskaičiau jokių laikraščių ar internetinių informacinių (??) tinklapių ir vis vien sužinojojau dalykus, kuriuos norėjau, tik per kitas terpes, o grįžus vėl susidūriau su pedofilijos skandalais ir kieno nors papų didinimo problemomis. Iš tikro, kažkaip užknisa, kad visi rašo tik apie blogus dalykus, ta prasme, kriminalai visada yra topas, o kur geri dalykai?! Negali viskas būti taip negatyvu... O dar kažkam kyla klausimai, iš kur vaikai išmoksta visokių žiaurasčių. Juk dabar paveiksliukai yra aukščiausia religija, žodžiu, ką mato, tą ir daro... Nebeskaitau, vsio. Bet aš ne apie tai.

Jau pirmą savaitę Mančesteryje atlikau visuomenės testą: draugai The Hyperjax turėjo koncertą gan tolokai esančiam Kendal miestely (beje, labai gražus mažas miestelis, kažada įkurtas pirklių ir išlaikęs visokius molinius gyvenamuosius namus ir t.t.). Sugalvojau ten važiuoti traukiniu, mat haiperdžeksai vežė dar vieną grupę su visa aparatūra ir man nebuvo vietos. Kaip sugalvojau, taip ir padariau. Praleidau paskutinį traukinį atgal ir tada supratau, kad biškelį parkė, mat jau draugai važiuoja namo, o aš esu kažkur, nežinau, kur... Tada tiesiog priėjau prie pirmo pasitaikiusio žmogaus (nu, ne visai "pasitaikiusio", aš vis dar buvau kaboke, kur vyko koncertas ir ten plius/minus visi buvo iš "vienos bandos"), paaiškinau situaciją ir gavau didelę lovą, atskirą kambarį ir dar pavežėjimą iki stoties ryte, ot, pasisekė!

Po savaitės Mančesteryje, išvažiavau pas tokią Karen, kurią sutikau Strummercamp'e ir ji pasakė, jog gali mane priglausti, mat turi namą ir laisvos vietos, tai, atseit, ne bėda.
Pirmiausia susiparinau, kai pamačiau, kur ji gyvena - toli toli nuo Mančesterio esančiame Rothwell kaimuky. Pinigai baigėsi, reikėjo darbo, trijose aplinkinėse parduotuvėse darbininkų nereikėjo, žmonės mirę: senukai arba vidutinio amžiaus šeimos. Kaip kokioj Juodkrantėj. Ne, dar baisiau. Be to, Karen buvo keista: turėjo dvi kates, neidavo miegoti, kol jų nerasdavo ir neparsinešdavo iš lauko, visus apkalbinėjo ir pradėjo mane kontroliuoti. Ta prasme, "daviau tau gyvenamą plotą, dabar paaiškinsiu, kaip gyventi" ir taip toliau toliau ir toliau. Kuo toliau, tuo blogiau viskas ėjo, pasijaučiau užrakinta - namas naujas ir gražus, bet kas iš to, jei niekur nelendu.
Pasakiau, kad važiuoju atgal į Mančesterį, pas naujus draugus į skvotą. Karen pasiuto. Pasirodo, jai labai nepatinka skvoteriai, išskyrus Joe Strummer'į, kuris mirė, nes VEDĖ NE JĄ, O KITĄ MOTERĮ, KURI JO TINKAMAI NEPRIŽIŪRĖJO, o skvoteriai yra niekadėjai, kurie tik paima iš jos 40% atlyginimo kiekvieną mėnesį!!!!!!!!!!!! Susikroviau daiktus ir kitą rytą pajudėjau link Mančesterio. Man jau buvo gana.

Štai kada prasidėjo naujasis įdomumas. Patekau į skvotą - Fawlty Towers