Viena diena Havanoje... Norėčiau. Beprotiškai noriu į Kubą. Bet šį kartą teko apsilankyt `truputi` arčiau namų. Havana Social klube...
Bet apie viską iš pradžių.
Eilinis šeštadienio vakaras ir opus klausimas, ką vertą dėmesio pamatyt, nes juk noris...
Ir vienintelis sprendimas, tiesa rizikingas, bet pasirodęs GALBŪT vertas dėmesio - „Strange Doors“ projektas. Mat paklausyt Doors‘ų dainų, atliekamų kažkokiomis interpretacijomis and stuff...
Bendras vaizdas visai nieko – publika šilta, nors ir ne dauguma, bet šilta. Yra tikrų grupės fanų, įdomių žmonių. Akį ypač traukė – „Moteris majonezas“. Kurios majonezo indelis buvo apipaišytas papais, o ant dugno besmegenis – tiesa, panašus į meniškai apipavidalintą falą. Kai sakant bybiškas sniego senis.
Grojimas – patiko. Faina. Gerai koncertas. Nesu aš kažkoks ten labai didelis Doors‘ų gerbėjas, bet patiko. Buvo žmogų, kurie po kiekvienos dainos, sudainuodavo Doors‘ų Alabama song(whiskey bar) priedainį, nes baisiai norėjo tą dainą išgirst. Vokalistas išties nenustebino, kankinęs, kankinęs juos, sudainavo tą dainą paskutinę. Tiesa, po publikos prašymo pakartoti, atliko dar kažkokią dainą.
Visumoj – patiko. Geras koncertėlis. Neblogas projektas. Tokių galėtų būt ir daugiau.
Tiesa, aptariant visus atlikėjus, kurie buvo ant scenos - vaizdas galėtų būti daug geresnis. Būgnininkas patiko. Įsijautęs buvo kai reikalas. Ir grojo su ekspresija, bei praktiškai visą laiką užsimerkęs. Gitaristas – toks jausmas visą laiką grojo pagal pačio „išrastą formulę“ ir priminė filmus apie nerd‘us. Net atrodė būtent taip, ir per didelių emocijų kažkokių neparodė nė kartą. Klavišininkas taip pat, grojo natas ir daugiau nieko. Įdomesnis buvo kontrabosistas, kurio „rankų darbą“ išties stebėjau su dideliu susidomėjimu. Vokalistas... Nepatiko. Nors jo žaidimas su mikrofonu buvo visai cool, bet visa kita – atrodė nelabai... Ir tas jo neva mėgstamo viskio gėrimas bei cigarilės prisidegimas atrodė visiškai ne vietoj, ne laiku ir netinkantis jo „sceniniam įvaizdžiui“.
Jei jie ketina ir toliau su šituo projektu kažką daryti, tai patarimas būtų – pertvarkyti visą savo darbo scenoj „išvaizdą“.
Bet buvo geras stebėti susirinkusius žmones. Vat stebėjom su savo mergiote ir pristebėjom. Pasidalinom įspūdžiais ir kas ką užmatė. Ta neverbalinė komunikacija... Kai žiūri koncertą, girdi tik muziką, bet tiesiog stebėdamas aplinką, gali daugybę gyvenimo istorijų pamatyt. Nusprendėm, kad reiktų ties tuo bendrą knygą parašyt:]]
Gal pasiūlyt Havana Social klubui paremt ir parašyt:D Jiem reklama – mum saviraiška...
„Viena diena Havanoje“ – skamba visai patraukliai...
Ir šiaip, kai pagalvoji, stebėjimas yra gėris...
Ir į Havaną tikiuosi vieną dieną nukeliausiu...