Iš tiesų – darbinga ir ganėtnai produktyvi diena. Ir būtinai (aišku kaip gi kitaip ir gali būti?) vakare turi kažkas ją sumauti.
Bet apie viską nuo pradžių.
Vieta: Centras, mažoji maxima šalia Kudirkos aikštės, šalia flagman‘o, buvusio „vaikų pasaulio“ pastate.
Laikas: Neblogos ir darbingos dienos pabaiga, poilsis po laisvajam dalykui skaityto platono, vėlyvas vakaras, 21.10-21.15.
Įžanga: Ateinam į maximą. Reikia prastumti laiką – tai neskubam. Pasidairom, nes eilinis vakaras, kai nori kažkokio maisto, bet nežinai kokio, tai tiesiog dairaisi. Jau nutuoki, ko nori. Beveik baigi apeiti visą krautuvėlę, kadangi jinai išsidėsčius taip, kad visos neapėjus, nepasieksi išėjimo. Beveik finišas, beveik pabaiga, beveik pasiekta kasininkė. Keliaujam pro šaldytuvus... Rauginti kopūstai, varškės produktai, pienas, grietinė, karamelizuotas pienas... Paskutiniam šaldytuve žuvys – rūkytos, savo sultyse, pašvinkusios, beveik pasibaigusio galiojimo laiko, neskanios, visai nieko – visokios.
Užuomazga: Staiga, nutinka keistas dalykas. Iš visko, slypinčio tarp vandens telkinių mums siūlomų gėrybių, į akiratį patenka milžiniškas čiuptuvas. Žinot, kur pratę esam prie mažų kalmariukų čiuptuvėlių valgymo pvz prie alaus? O čia, prieš akis, milžiniškas čiuptuvas! MIIIIIIILLLLLžiniškas! AAAWWWWWWWWSSSSOOOOOME!!!!!!111
Na, iš tikrųjų, tai anoks čia stebuklas. Tiesiog Didžiojo Kalmaro (čia tokia kalmarų rūšis) koja... Bet tai, kai tu matai tą miiiiiiillllllžinišką čiuptuvą prieš akis, dar parūkytą ir įkištą į celofaninę tarą, kuri dar yra vakumuota, taigi jokios oro duobelės – apima kažkokia keista palaima. Lyg pamatytum 9 pasaulio stebuklą! Tiesiai prieš tavas akis – 9 pasaulio stebuklas visu savo gražumu. Ant taros trūksta tik, kad būtų parašyta: „eksponatai rankomis neliečiami“.
Bet čia sušikta maxima.
Neištveri. Paimi tą stebuklą į rankas. 50 su viršum cm didelio kalmaro koja, kuri tamsi ir atrodo lyg fetišistinis botagelis. YaaaaaaaaaaaaaaK. Su tokiu atitrankius turbūt slykščiau nieko negalėtų būt. Tai vat paimi į rankas. Pasimosikuoji, papokštauji ir ką – pasidžiaugei ir užteks. BEEEEEEEEET kurgi...
Kulminacija: Padėjau. Staiga pastebiu – ant rankos matyti kažkokie riebalų likučiai. Pirma mintis: „sušikta maxima!!!!!“. Negali nieko padaryt iki galo! Sušiktas žuvies skyrius! Bet nepuoli tikrai į panika. Kas čia tokio. Išsivalysi. Visiškai jokių parkių. Bet kurgi... Būtų nuostabu... Bet nusprendi įsitikinti, kad ant rankos tikrai kalmaro syvai buvo. FAIL. Silkė. SILKĖ. Syyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyliotka!!!!!!!!
Hate'as: Nekenčiu jos. Dvokas vimdantis. Po velnių, nekenčiu silkės. Ji sukelia traumas. Jos dvokas vimdo nuo pat pradžios iki pabaigos. Gali turėti pačia žiauriausią slogą ar sinusitą, bet silkės „kvapas“ vistiek pramuš viską. AAAAAAAAAAAA!!!!! Ką po velniais daryti? Reaguojama greitai. Iš draugės gaunu servetėlę. Valau. Antra servetėlę. Valau. Lyg ir geriau. Pabandom pauostyti. Vėl „kvapo“ banga. Pykina net. Kvapas nepasišalina. FAAAAAAAAAK!!!!!!!
Reikia keliauti iki namų atsikratyti nekenčiamo dvoko, kuriuo dabar atsiduodi. Lauke šalta. Bet negali įsidėti rankos į kišenę. Ką jau kalbėti apie pirštines. Mirtis.
Nekenčiu silkės. Dar ir kelias tolimas. Silkė vienas bjauriausių žmonijos išsigalvojimų. Silkė net ne žuvis. Silkė – tai gyvūnas turintis šlykštų skonį ir dar šlykštesnį silkės „kvapą“. Silkė tai daiktas, turbūt, dėl kurio įvyko visi pasauliniai karai, ir dėl kurio prasidės ir dar vienas, jei tuoj pat jos neišnaikinsim. Silkė – net ne gyvūnas. Silkė. Siliotka. Nekenčiu jos. Man baigia nušalti ranka. Silkė dvokia kaip ir maxima, kuri nesugeba savo silkės supakuoti į vakuminius maišus. Geriausia būtų į juodus. Kaip šiukšlinius. Kad jos net nesimatytų. Ir sudėt parduotuvėj į kampą. Visi žinos – kas ten. Kam riekės tas ir pirks, galima net extra kasą atidaryti – silkininkams. Tegu sau laisvai gyvena. Neturiu nieko prieš jus. Nepykit. Bet silkė. Jinai vis dar vimdo.
Prisimenu, draugė turi mėginėlį kažkokių moteriškų kvepalų. Tą popierėlį ant kurio parduotuvėj pasipurkšt gali(aišku geriau ant savęs, na bet jei jau kažką ruošies pirkt ir dar kitiems parodyt...). Sakau paaukok, aš noriu užmušt silkę. Bet manau nujaučiat.... Įsitrinu ranką. Silkė sugadina kvepalų kvapą ir gaunasi dar labiau vimdantis dalykas.
Nekenčiu silkės dar ir per Kūčias. Kodėl, kur benueisi, visur silkė? Jos įvairiausios atmainos – silkė su grybais, silkė su bulvėm, silkė su burokėliais, silkė savo sultyse, silkė pomiroduose, silkė silkėje, silkė vemt verčia... Ir taip per visas šventes. Net per kiaušinių šventę – ant stalo niekaip neapsieisi be silkės!!!! O grįžtant prie kūčių... Tai turbūt šventė, kur didžiausia tikimybė sulaukti šešiolikos rūšių siliotkų...
AAAAAAA.... ranka jau mėlyna. Nepasiduosiu silkei. Sunaikinsiu ją namie muilu. Jau nebedaug. Pasaulis atsikratęs silkės – atsikratytų pusės savo bėdų. Silkės niekada neįrašys į raudonąją knygą – parazitai visad dauginasi greičiau, nei juos naikina. Galėtų sukurti kaip Mao Dzedūno laikais akciją-atrakciją, atnešk mum 10 negyvų silkių ir gausi progą užmušti dar 10 nemokai. Kas dvidešimtasis atėjęs – nemokamai gauna dar ir antausį.
Atomazga: Et. Bet aš ramus.
Įbėgęs namo sunaikinau silkę nuo savęs.
Silkė. Jinai visur...
Prašymas: Susipakuokit savo silkes ir, prašau, netraumuokit manęs dar labiau! Labai ačiū!
