depromilia

Įspūdžių daug, o pasakyti vis dar labai sunku ką. Nes tai kas ten vyko, buvo kažkas iš kitos dimensijos. Gal būt iš kažkokios pasakos, kur visos mano ar kitų dirbtinai sukurtos problemos neegzistuoja. Ten buvo svarbu tik tai, kas išties yra svarbu: suprasti kitą per daug nesikoncentruojant į žodžius ar išvaizdą (nes kartais žodžiai yra pakeičiami kuo nors kitu, pvz. visko ragavimu ir čiupinėjimu ar kažkokias garsais, o išvaizda beveik visada meluoja) , bandyti padėti kitam (dažnai jis tos pagalbos prašo, o kartais ir ne, nors pagalba jam yra būtina), pavalgyti ir pamaitinti kitą (eilės tvarka ne taip ir svarbu), mokyti ir mokytis savarankiškumo, nuolat šokti (kiekvieną dieną privaloma!), kažką kurti, nepamiršti pailsėti ir leisti kitam atsipūsti. Ir už visa tai gauti kažką, kas žodžiais neapsakoma! Tai yra kažkas daugiau nei tų, kuriems tu skiri savo laiką ir jėgas - šypsenos, apsikabinimai, meilė (!), dėkingumas. Vis dar nežinau kas konkrečiai tai yra/buvo. Viena yra akivaizdu - tą neapsakomą gėrį tu gauni tik už tai, kad šiek tiek nusigręžiai nuo savęs ir nuo savo sintetinių problemų...

Taigi, buvo be galo daug iki šiol nepatirtų jausmų. O dar daugiau įvairių minčių. Faktas, kad tie žmonės visai nepelnytai yra nustumiami į mūsų šitos taip vadinamos visuomenės užribį. Kai kurių tos visuomenės atstovų žvilgsnius teko stebėti. Jų spektras driekėsi nuo baimės iki pasišlykštėjimo. Ir su tais žvilgsniais Lietuvoje priversti gyventi ne tik neįgalieji bei jų globėjai ir šeimos nariai. "Mes esame kaip pop-žvaigždės, pastoviai dėmesio centre. Tik deja, nuo tokio dėmesio labai jau rauna stogą"- vieningai kartojo stovykloje buvusios neįgaliukų mamos. Ar tik to paties nesakytų Lietuvoje viešintys/gyvenantys/dirbantys kitataučiai, kito etnoso ar kitos (sub)kultūros atstovai?

Aišku, buvo ir tokių, kurie sakė: "ne, man tikrai netrukdo, kad jūs esate čia. Šaunu matyti, kad esate kitokie, kad mokate džiaugtis tuo ką turit. Sakykite, jei galiu kuo padėti". Deja, tokių buvo mažuma, nors taip norėtųsi, kad toks požiūris būtų kiekvienam savaime suprantamas. Tai būtų be galo didelis palengvinimas tiems neįgaliukams, o ypač jų tėveliams ar kitiems globėjams. Nes būtent jie turi prašyti pašalpų ir paramos pas storus kiaules valdininkus, būtent jie atiduoda visas jėgas tampydami savo suparalyžuotą vaiką per apgriuvusias ir neįgaliųjų vežimėliams nepritaikytas gatves ir pastatus, būtent jie nuolat susilaukia replikų iš kažkokių idiotų: "ir kam tu tą daržovę augini, atiduotum geriau į prieglaudą"[sic!].

Tik pradėjęs dirbti su tokiais žmonėmis supranti - tu čia tik dvi savaites, tu jau pavargai, bet tuoj galėsi grįšti į savo "normalybę" ir visi tavo vargai baigsis. O tos motinos, tėvai, broliukai ir sesutės liks su tuo vargu ir nesupratimu visą gyvenimą. Šia tema man labai patiko vieno iš neįgaliukų mamos pasakymas: "Žinai, jei tu padarai kokį nusikaltimą, tave uždaro į kalėjimą. Bet ten tu visada gali tikėtis, kad vieną dieną tave išleis į laisvę. O mes, nors ir nieko nepadarėm, šitame kalėjime liksime iki gyvos galvos".

O dabar kažkaip reikia grįžti į realybę ir į tą nemielą rutiną...