« paskutinis ramybės bastijonas | Main | pamiršiu viską »

su

nutapysiu ateities peizažą
išpinsiu savo gyslomis prieškambarį
rudeniniais kraujo lašais padabinsiu
savąjį nepilnavertiškumą
ir šoksiu šalin
nuo pravažiuojančio traukinio
stogo
matyti mėlynos plynės
kunkuliuojančios
rūgštimi
geltonais dantimis pasidabinsiu
kaip jaunamartis blizgančiais štiblietais
kaukšėsiu
viduržiemio supermarketais
ieškodamas ko nors pakankamai nebrangaus
galbūt sąžinės
jei tokia egzistuoja kainoraštyje
jei ne
apseisim
nusipirksiu tris dienas kupinas nerimo
pasikabinsiu matomiausioje tamsos vietoje
kad visi nematytu
tyliai spjaudysiuos garsiais keiksmažodžiais
su naujais metais
su naujais metais
rytai.jpg

Comments

grazuuu

lauksim tamistos eileraščių, knygos, na tokios savam ratui, nedideliu tiražu ant prasto popieriaus, tu juk žinai kaip tai svarbu ;)

p.s. man nuotaika priminė neseniai skaitytas bukowskio eiles, tokia svieka melancholija ir ramybė, atrodo, kad viskas aplinkui sukasi juda, o tu ramiai sėdi ir ilsiesi ir tau ger, nes tu žinai kažką tokio ko nežino kiti


gerų metų seni tau, ir kad pelenas iš šiknos nebyrėtų, mes dar turim smarvės :D