cinikas

kai grįžti iš visokių didelių Rygų - tyli provinciška žiema nebeatrodo tokia pilka ir bežodė. tiesiog tylu. kol kas. kol neužpludo miesto pramogų ištroškus minia (minia kartais smegenyse tampa individu, nes beviltiška būtų bandyt išskirt atskirus subjektus), kuri siaubia pakeliui visas parduotuves, barus ir kavines, paskui save palikdama visuotini erzelį ir krūvas spalvingų šiukšlių.
dabar viskas kitaip - tyliai.
apdeges kurhauzas šiandien atrodė kaip kokia liūdna mečetė išbadytom akim - kažkas keistai didingo visame tam ugnies nuniokotam peizaže ir tuščiuose languose.

ir antis berėplinėjančios po balta peizažą elgėsi kaip senos pažįstamos. ko gero ir aš joms atrodžiau kaip žiemiško peizažo dalis. gal savas?