blondattack

Mes esame dalis. Ir dar tokia nevykusi dalis, kuri susigalvojo stabdžius, moralę, tyrumą, susilaikymą. Išskyrė "kūnišką" ir "platonišką" meilę. Išskyrė dvasią ir kūną, ir dabar dėl to klaikiai kankinasi. Kuri nedrįsta viešai šnekėti kai kuriomis temomis. Susikuria kažin kokią iliuzorinę nekaltybę. Užsisklendžia nuo pažinimo ir bendrumo. Kenčia dėl to. Bailiai. Akli idiotai.
Kas, blet, per sąvoka "nepadorumas"? Aš į visas lygtis vietoje drovėjimosi ir skaistybės įrašau tikrumą ir natūralumą. Ar normalu save varžyti pačių susikurtomis dirbtinėmis taisyklėmis? Kur jūs matėt babūną, kuris dengtųsi savo raudoną šikną figos lapeliu? Arba briedį, kuris ieškotų tamsos besiporuodamas? Arba nekaltą mergelę karvę? Kodėl paukščiai šika jums ant galvų, o nesusisuka tualetų medžių viršūnėse? Kaip jiems negėda? Galit raudonuoti ir sukti akis šalin, jei tai jus žeidžia, galit dėtis kažkuo pranašesniu. Cenzūruokit realybę. Vartokit sąvoką "pošlumas". Dėjau skersą, kokie jūs naivūs ir tušti. Viskas yra pošla. Taip taip, užsidarykit dramblio kaulo bokštuose. Saugokite savo skaistybę. Jūs jos juk neturite. Negalėjote jos prarasti. Nekaltybė nepaveldima. Fiziologinė skaistybė-koks šlamštas, koks absurdas. Šūdas. Smulkmena, kuri turi atstoti tą nesančią dvasinę nekaltybę. Pateisinti jos nebuvimą. Suteikti iliuziją, kad tai įmanoma. Galų gale, paglostyti idiotų vyrų savimeilę. Jei jus tai stabdo, atsikratykite. Su bet kuo. Nieko nepakeis. Jūs arba esate pošli(kitaip sakant, tai žinote), arba bijote tai prisipažinti sau ir kitiems. Mes jau gimstame pošli. Niekas neišmokys bučiuotis. Čiulpti. Gimdyti. Myžti. Pa(si)leisti. Save. Nuo kultūros uždėto apynasrio. Džiaugtis. Gyventi. Po galais, kas gimė iš celibato? Kas tapo laimingesnis susilaikydamas? Ar savęs nugalėjimas teikia laimę? Nebent hipotrofuotą pakaitalą tikrai pilnatvei. Manai, kad kažką apgavai, iš tikrųjų, teapgavai save.Jautiesi laimingas, nugalėjęs gamtą savyje. Nichuja nenugalėjai. Troškimai, kurių bijai, tavęs nepaleis. Galų gale, vistiek mirsi. Tave padarys ta pati gamta, kurią bandei paneigti. Tu pats save padarysi. Jei nesuvoksi, kad esi visumos dalis.
Ak, ak, dvasia ir kūnas, amžinoji priešprieša. Chuinia. Reikia būti sudėtingu, besikankinančiu, impotentu, neurotišku, svaičiojančiu apie infantilų nematerialų dvasinį pasaulį. Naktimis besivartančiu savo užgniaužtame geisme. Plėšytis dėl dviejų "nesutaikomų" priešybių. Žmonės sugalvojo dievą, kuris juos padarė ir išcenzūravo. Idealas: belyčiai angeliukai, kojelėmis nesiekiantys žemės. Be skylių. Amžinai laimingi ir patenkinti, nes gali matyti savo boss'ą. Tokie robotai. Efemeriškos dvasinės būtybės. Nekalti. Tie, kurie prarado nekaltybę, tapo velniais. Neegzistuojantys. Kas matėt angelą?
Žvėrių mačiau daug. Ir man jie labiau patinka. Niekada nesikankinau dėl žalingų abstrakcijų. Parodykit man dievą ir visą jo bekiaušę chebrą. Gal tada patikėsiu. Jofana, liaukitės skraidę padebesiais! Gyvenkite čia ir dabar. Žemėje. Nėra jokio amžino gyvenimo. Tiksliau, jis yra. Čia. Nesitikiu jokio atlygio. Nebijau pragaro. Niekas man neįrodė. Kaip naivu-būk geras, klausyk kitų, neklausyk savęs, savo kūno, savo libido, negeisk svetimo(ar gali žmogus priklausyti kitam?), negeisk tos pačios lyties atstovo, nesidulkink, jei nenori vaikų, nesidulkink, jei nenori kartu praleisti viso supisto gyvenimo, man taip baisiai skamba šitas sakinys, nesidulkink, jei nepasitiki partneriu/e.Pateksi į rojų, pas tuos pačius angeliukus, nereikės nei valgyti, nei gerti, nei rūkyti, nei galvoti, nei jausti, ir taip amžinai. Mane užpistų pačią pirmą dieną. Idiotizmas.
Nx aš viską sutraukiau į seksą? Kuo gėdingiau yra valgyti? Miegoti? Tuštintis? Religija, impotentų sukurtas gėdos jausmas(aka Adomo obuolys), nuosavybės jausmas tolydžio kastruoja mūsų prigimtį. Žmogus yra žvėris. Jam tik įkrėsta truputį mažiau konkrečių išgyvenimo receptų ir leista juos susigalvoti patiems. O visokie dalbajobai ieško prasmės. Metafizinio pateisinimo savo veiksmams. Sugalvokit paaiškinimą, kodėl skunsai smirdi. Kodėl gimdant skauda. Kodėl E=mc². Nepainiokit jokių mistinių būtybių. Ar be jų nėra prasmės? Ar, jei kas nors nemato, negalima gyventi? Ar jūs tikitės kokio nors atlygio už savo silpnumą? Savęs suvaržymą? Gamta vistiek tave padarys, įsiskverbs, su kiekvienu kąsniu, kiekvienu oro gurkšniu, šviesos fotonu. Nepasislėpsi. Neatsilaikysi. O kam to reikia?
Atsiduodu pasauliui kasdien. Kasnakt. Kiekvieną rytą. Per visas pietų pertraukas. Visose viešose ir neviešose vietose. Netaupau savęs kažkam konkrečiam. Nesaugau savęs, savo kūno, savo tyrumo (kurio neturiu, niekad neturėjau), savo troškimų. Atiduodu. Turiu teisę pati pasiimti, ko noriu. Aha, kova už būvį ir senukas Darvinas, atspėjai. Mes nesame niekuo pranašesni už džiunglių gyventojus. Netgi gyvename džiunglėse. Kažkas kažką padaro. Kažkas yra padarytas. Jeigu jus tai skaudina, nusišaukit.Vistiek nepadės. Jus padarys milijardai mažų bakterijų. Pro visus galus. Pošla, ne? realybė-pati pošliausia kekšė. Einam visi į pragarą draugiškai kruštis. O angelai tegu pavydi. Ir užsimasturbuoja negyvai. Jei turi kuo.