Audro

Ilgai rinkausi kategoriją...

O yra taip, kad išvažiuoju į gamtą. Mano manymu - buvimas(?) gamtoje turėtų būti šventė. Bent man tai šventė. Nesvarbu, ar šveičia saulė, ar lyja lietus, ar pučia vėjas. Ištrūkti iš miesto visada smagu. Pakūrenti laužą, įsikurti gyvenamą vietą, parinkti "miško maisto", stebėti(s) gamtą(a). Laikas išnyksta. Yra šviesus dienos tarpas ir tamsus dienos tarpas, tamsūs debesys, šviesūs debesys, vėjas, lietus, saulė, žvaigždės. Nėra ateities, yra dabartis. Gyvendamas mieste žmogus skaičiuoja laiką į priekį. Čia (ne mieste) to daryti nėra prasmės. Yra, pvz. "vakar, kai pasirodė vaivorykštė".*
Visą praeitą savaitę buvau netoli Ignalinos. Statėm telekinesis. Dumdididumdididumdididum :) Buvo tikrai smagi darbų ir poilsio šventė. Vis įvyko sklandžiai, nepersistengiant. Įgyta patirties, žinių, susipažinta su teigiamais žmonėm(-is ?).
O šiandien išvažiuojam į seną gerą vietą vos 40km nuo Vilniaus :) Namų nebėra, bet klysta tie, kas sako "be namų negerai". Nepamiršk šiltesnių rūbų, ko nors "nuo uodų", maisto pasiruošt ant laužo, katiliuko, puodelio, šaukšto, palapinės, miegmaišio.

* Beje apie vaivorykštę, tai penktadienį matėm vaivorykštės galą pievoje prie medžių, tai bėgau per lietų ir šlapią žolę ten, bet kai priartėjau ~10 metrų tai ji vis tolo nuo manes. Buvau blaivas, bet sirgau sergu ir sušlapau ir ne pyragai dabar.

(o gavos ne taip kaip suplanavau :))