klaidos
apeiti kvartalą ratu dar ir dar
turėti tik pakelį cigarečių
siekiant to ko negali turėt, prarasti ką turi
ieškoti, bet juk pats žinai, nerasi
prarasti protą, akimirka ir baigta
revolverį, ar stiklo šukę, ką bailį?
ar supranti ką rankoje laikei
šaltas lietus atrodo jis net šildo
aukštyn žemyn, o styga tapati
užmiršk, dabar ir kelias jau ne tavo
išeik dabar ta laimė ji ne tau
renki ir džiaugiesi
mažais kolibriais
aplaižančiais žiedus gėlių
jau tuoi ruduo, kogero kaip visi tas vienas, tik jis buvo kitoks. jau tuoi lapų krūvos ir smėlis burnojė, niekada.
jo vardas turi būti vėjas, nes tu kaip jis.
dabar atsisukam ir bėgam, balomis per žolę, veidu tiesiai į lašus. slystam, griūvam.
garsai, kiekvienas sau, tik muzikantas vis tas pat.
įdomu kas pirmas lūš, berželis ar šviestuvas gatvėje.
suloškime iš to kas vis dar liko, karolių ir stiklinio rutuliuko, tik ką statysit prieš, kad verta lošti būtu?
matytas veidas, girdėtas balsas, trumpi žodžiai ir rūkom tyloje, manęs ten neturėjo būti.
kelių voratinkliai, na taip kaip visada žiūrėk kvailį į tai ka praradai.
nejaugi permažai žmonių protingų sakė tau kad ne jausmai o protas, kad ne viltis, ne meilė ne tikėjimas, kad ir ne akys, o žodžiai tik. o tu vistiek turi suklyst kad visą tai suprastum.
mokėk dabar.
ir visada o gal, tikėk žmogum, ji sugeba atleist, tik sau pats ar atleisi
ir dar kalbėt nustok bijot, juk būtu buve papraščiau. juk ta viena diena, gal paprasčiau, nei kad dabar.
dar cigaretę, ne dar pakelį, gerai jau neilgai, jau vis dažniau ten bado, kur žmonės sako turi širdį, o ka idėjo ten mašinoms?
įdomus mėnulis lietinga naktį 