Pagaliau susigulėjo viskas ką mačiau šeštojoje francūzų trumpametražių filmų naktyje. Reziumuojant prasėdėtą laiką - 7 valandas (įskaitant 0.5h pertrauką) ir išgertą 0.4l brendžio tūrį vaizdas paliko gerą įspūdį. Patiko keli netradiciniai kampai per kuriuos pažiūrėta į žmonių santykius, patiko realizacija, netgi vertimas patiko :) nors į pabaigą tai šyza pasiekė tokį lygį, jog ėmiau manyti, kad moku prancūzų kalbą. Kai kurie filmukai žavėjo savo idėjine linija, kiti realizacine puse. Kartais ateidavo toks momentas kai norėdavai šokti ir bėgti prie savo aparatūros ir imtis darbo, nes parodydavo kažką, ko rodos taip trūko iki tavo paties minčių išbaigtumo. dabar, kai jau viskas pamažu užsiklojo dulkėmis, norėtusi vėl viska peržiūrėti, kad pagilinti vaizdinius išlikusius galvoje - lėlių teatras, šiuolaikinė prancūzaitė atrodanti kaip į runkelių laukus išsiūsta praktikai komjaunuolė, gatvės vagišius nagrinėjantis komunikacijos problemas, ir t.t. ir t.t.
Artėja reklamos naktis...
Kartais sutinki kažką, ko nepažįsti, tačiau supranti, jog tas kažkas skatina mąstyti, kurti, tikėti.
Sutinki kažką, kas dar nepraradęs tikėjimo irgi vilties, naivumo ir gėrio, ir moka tuo dalintis. Trys akimirksniai pilnumos tam, kad suvokti savo tuštybę ir vienatvę. Sekudė be cinizmo kaukės ir blogų minčių. Poreikis kurti.. kurti.. kurti.. Kad ir kas tai bebūtų sekundės vizija ar gili įžvalga.. Ir tampa nesvarbu forma ir turinys, nes yra žinojimas jog reikia naudotis proga, kadangi rytoj vėl tapsi tuo, kuo jau apsimeti n+k metų..
Alkoholį užrakinam spintelėj...
Jaučiu, kad kažkaip vystos alergija alui.
Užvakar su bendradarbiais gėrėm trauktinę. Buvo gerai.
Vakar po darbo ištašiau butelį vyno. Buvo labai gerai.
Šiandien po darbo priplempiau alaus... Nieko gero, tik galvą sakauda. Per tris valandas ištaipinau tik vieną eilutę: "model = new (cDiagMatrix);" ir psio... Aspirino neturiu kaip ir bet kokios chemijos namie. Negi teks mest šį gėrimą keliems mėnesiams ir gert tik taurius ir highly flamable skysčius?..
Šian kaip ir visada į darba važiavau truliku. Ir fakin kažur netoli galo, pasekmėje staigaus stabdymo, atsidūriau ant žemės (dėka kažkokios merginos atsimušusios į mane ir saugiai po to padėjusios galvą man ant pilvo). Kadangi kaip ir netoli iki darbo bebuvo, tai norėjau prieit ir pasakyt vairuotojui ką galvoju, ir staiga pamatau skelbimuką šalia jo "Troleibusą vairuoja stažuotojas, skundai nepriimami".. nurimau ir išlipau. Darbe atsispausdinau šūkį "Dirba studentas - dėl darbo našumo kreiptis į dėstytojus" - visgi apvaizda man davė ženklą irgi pamokymą kaip išsisukt nuo darbo... Ir dar pagalvojau, kad ant prezidentūros irgi reiktų pakabint lentelę "Dirba stažuotojai - skundų nepriimame ir neareguojame į aplinką".. Ir visi nurimtu, viskas būtl aišku...
Nu čia ir nusišnekėjau...
Šian kovojau su tuo dyydeliu, kartais užplūstančiu nuoboduliu.
Visi turimi muzikiniai instrumentai patapo nebemieli ir nusprendžiau, kad pagaliau rekia pasidaryt tai, ką jau seniai ruošiaus: ogi tradicinį lietuvinį instrumentą - kaip tiksliai jį užvadint nežinau - gal birbynė, gal lumzdelis... Nesvarbu. Taigi susiradęs visas (jau gan seniai) tam tikslui skintas nendres, porą plonų kokteilinių šiaudelių ir britvą ėmiau eksperimentuoti. Pačią įdėja nufyrinau iš kažkokios Kaziuko mugės prekeivės, kuri tokius daiktus pardavinėjo berods už 5 litus. Kažkur po pusvalandžio jau turėjau pirmą prisvilusį blyna, o dar po penkiolikos minučių - jau varčiau rankose puikiausiai veikiantį egzempliorių. Realiai - gerai igudinus rankas tokiam daiktui pasidaryt tereiktu 3 - 4 minučių.
Garsas sakyčiau savotiškas (panašus gal kiek į medžiotojų naudojamus ančių vilioklius), tačiau labai fainas ir mielas. Dar geriau skambėjo laiptinėj kur geras aidas - buvo išvis fantastika.
Aišku neiškenčiau neparodęs to džiaugsmo savo draugams, tai pora jų jau užsisakė ir sau tokių birbynių/lumzdelių... sakiau reiks kada nepatingėt ir padaryt paprastą step by step instrukciją, kaip jį pasidaryti patiems...
Sėdžiu ir birbiu.
Atiduočiau viską tik už vieną dieną totalios anarchijos. Kuomet galėtum aplankyt visus savo nedraugus, pažadukus ir kitus neprietėlius ir tyliai ištirpti minioje tokių kaip tu - nematančių, negirdinčių ir skubančių keršyti. O bylos apie atkeršytuosius atsidurtų "neištirtų bylų" ir "dingusių žmonių" stalčių dugnuose. Kuomet galėtum ramia širdim taikyti džiunglių įstatymus ir niekas nesutrugdytų.
Noras atkeršyti, sutrukdyti, priminti verčia mane galvoti ir kurti. Tai tas impulsas kuris skatina progresą manyje. Kraujo troškimas. Jis veda į pergalę..
Žmogus žmogui vilkas...
cyberpet.
tai apibūdina ne kažkokį dumb-ass AIBO ar kita primityvaus dirbtinio intelekto kratinio elektroninę formą.
tai terminas apibūdinantis tokius kaip aš, kurie kas rytą pabudę pirmiausia siekia power mygtuko, o tik tada eina darytis kavos. tuos, kurie visą dieną tik ir masto kaip suoptimizuoti metodus, duomenis, krūvas bitų. tai tie, kurie siunčia ir gauna, kurie skaito šitą, aną, ar dar kitą blogą. tie kurie yra addicted to cyberspace. tie, kurių veiksmus jau nesunkiai modeliuoja laboratorijose, biuruose, agentūrose. tie, kurie "valdo" kompiuterius.
cyberpet esu aš...