šąlančios kojos.stovi ir žiūri kaip pūga tau užpusto batus sniegu.nupurtai.vėl užpusto.
turiu kažkokį keisto pojūčio troškimą-patirti,išbandyti ribinius dalykus.kitus tai kartais gąsdina.šneki ir matai iškreiptą veidą.žiūrėdamas į veidą mąstai.ar tikrai norime gyventi suvokę/patyrę tik jausmus,kurie leidžia išgyventi?negi reikia nuo visko saugotis?juk reikia bent porą kartų gaut į galvą;reikia bent porą kartų nusivilti,nusvilti;reikia padiskutuoti su įvairių sluoksnių žmonėmis,kad žinotum kaip yra ir ko pats nori;reikia girtam užmigti ant sniego,einant namo;reikia patirti.vakar bešnekant,kažkiek suabejojau žmonių žinojimu-kategoriškumas kartais atrodydavo tik gynyba,nes baisu,kad kažkas supras,jog žmogus nepagauna minties ar yra nepatyręs tam tikrų dalykų.aišku,kad galima šnekėti apie sintezavimą savo patyrimo bei kitų ir daugmaž nuspėti/žinoti galimą rezultatą.bet juk dabar taip visi išskiria asmenybę.mano asmenybei pasiekti reikia patirties.sintezė gali tik padėti tašką,bet ne parašyti sakinį.gal tai mano ribotumas.gal kažkam užtenka kitų žmonių klaidų,kad žinotų kaip elgtis.bet,visgi,ar tai tikrai įdomu daryti visą gyvenimą?
j.