Liuciferio akys

visi išeina miegoti.o tu sėdi.tas pats gabalas groja jau kokį 123ią kartą.bet nenusibosta.pora akordų.lėtai.būsena tarp savęs prievartavimo ir vidinio tonizuojančio balso.ir sėdi.bet negalvoji apie beprasmybę ar susvetimėjimą.galvoji kažką pozityviai.nusišypsai.paskui nusišypsai,nes supranti,kad juokingai raizgaliojasi mintys.pažiūri į vienišą nakčiai likusį žibintą ir sėdi.kažkoks prisiminimas iš mokyklos apie rašinį pavadinimu ,,vienišo gatvės žibinto istorija''.tada pradedi galvot,kada atsikels pirmo troleibuso vairuotojas,kada rytiniam susitikimui atsikels kokios sektos atstovai,kada pirmą kartą šiandien kažkas pasakys ,,labas rytas'',kada bus tas laikas,nuo kurio viskas pradės kartotis.ir sėdi.suvoki,kad kažkada tas sėdėjimas irgi pasikartos.ir tas suvokimas irgi.ir tas visas procesas iki to sėdėjimo.nu ir ką?kai perdaug galvoji,tai viską bandai paaiškint.o kam?jei pradėsi skirstyt veiksmus į teisingus ir ne,tai ką veiksi?kiek pamenu,tai tik galvosi apie tai.generuosi veiksmų planą,bet nieko nedarysi.ir sakysi sau,kad nieko nedarai,nes negalima daryti,nežinant tiksliai dėl ko.ir užsipisi.bet kartojasi ir šitai.gerai,kad bent žinai,kad kartojasi.

palik viską ant sustaino.

j.

šeštadienį man sakė,kad,kai šalta,tai mažiau ką norisi veikti ir nuotaika blogesnė.ėjau palei ilgą plentą.iš abiejų pusių apsnigtos pušys,kurios nusidriekia iki pat toli matomos kalvelės.buvo šalta,apledėjo barzda nuo kvėpavimo,kojų pirštai kaip visada nušalo greit.bet jausmas tai geras žiūrint į tas pušis,kurios toli susilieja su dangumi.galvojau,kad turbut čia nuo nusiteikimo tam visam priklauso.
labai patinka stebėti kaip keičiasi aplinka,atrandant tą ribą tarp mašininio miesto ir miškingo miesto.įbrendi į pusnis nuo šaligatvio ir kuriam laikui tampi kito pasaulio dalimi.niekieno nevaikščiojamas takelis,kuriuo kažkada vaikščiojo ne vienas žmogus.dabar matau tik lapių ar stirnų pėdsakus.ir tolsant nuo betono,po truputį dingsta transporto garsas,jį pakeičia traškančios nuo šalčio šakos ir šalta tyla.

ir ramybė įsiurbia tave į save.

j.

šiurpas-kai jauti emociją muzikoj.

geriau nieko nežinoti nei žinoti ir vaidinti,kad nežinai.

o šiaip-gruščiko dienos ir naktys.pasimetusi mano vidinė sistema,nesuprantanti,kas vyksta.šiandien yra 4dienis.taip.galvojau,kad 5dienis.žiūri pro langą ir negalvoji.nes nenori ir tingi,o gal ir šiaip nusibodo.supratau,kad galiu būt betkoks,kai pavargstu.nors,matyt,seniai buvo aišku.mėgaujuosi savo nepriklausomybe,gyvenimu pačiam sau.kol zjbs,tol bus zjbs.ate.

j.

gruščikas.stuburas.sąnariai.sniegas maloniai traška po kojom,pėdinant namo.pilnas miestas žmonių,laimingų nuo alkoholio.žavu.bent man.žmonės daug pasako to,ko neišdrįsta pasakyti blaivūs.girti šūkaliojimai pereina į tą patį mindomo sniego garsą.monotonija,kuri tęsiasi iki sekančio šūksnio.blaivybės savaitgalis.visai normaliai.atsikeli nevėlai ir žinai,kad turi smagaus laiko sau,o ne savo skaudančiai galvai.gali paspausti mygtuką ,,backward'',kuris veiks pagal paskirtį.
vakar pajutau jausmą,kurio senokai nebuvau jautęs.supistas nerimas.šiandien lyg ir viskas tvarkosi.gal nebus jo.tikiuosi.

j.

jaučiu,kad nebejaučiu.keistas vakaras,ponai.nei prie darbų,nei prie švenčių.paranoja.paklausia konors apie tai,ką labai gerai žinai ir neturi ką atsakyt,nes bijai suklysti.
max richter monotonija įvelka į ilgą šviesų tunelį,kurio pačiam gale-tamsa.

j.

rytas uždavė klausimą.bandžiau atsakyt.kuo labiau norėjau,tuo labiau nesugebėjau atrasti atsakymo.kokią muziką klausau,kai būnu apatiškas,irzlus,sunerimęs,nuoširdus,ciniškas?bandžiau išskirti.tada bandžiau atrasti muziką,kuri tiktų daugumai būsenų.neradau.ir tada supratau,kad ne aš pasirenku muziką,priklausomai nuo nuotaikos,o muzika parenka mano nuotaiką.nesuvokiamas ir nepažintas poveikio pasaulis.svarbu,kad tas pažindinimosi procesas tęstųsi kuo ilgiau.įvertinti visas poveikio puses.ir su niekuo nepašnekėsi apie tai,nes čia yra tik asmeninis reikalas,kurį tik pats ir gali bandyti atrasti.

j.