11Y4

Mįslė

Tėvas Cinkonijus, daktaras Magnetikus, sėdėjo savo celėje ir, girgždėdamas, kadangi tyčia nesitepdavo,
kad numarintų metalinį kūną, studijavo Chlorentijaus Visėdžiaus paaiškinimus,
visų pirma žymų šeštą samprotavimą – „Apie Robotų Sukūrimą“.
Jis kaip tik buvo skyriaus apie Būties Programavimą pabaigoje ir dabar įdėmiai vedė savo žvilgsnį per puslapius,
išmargintus spalvotomis raidelėmis, kurios bylojo apie tai, kaip Viešpats, pamilęs tarp kitų metalų geležį,
įkvėpė į jį gaivingą dvasią; tuomet į celę tyliai įžengė tėvas Chlorianas ir kukliai atsistojo prie lango,
idant netrukdytų garsiajam teologui jo protavimuose.

- Na kaip ten, mielasis mano Chlorianiuk? Kas girdėti? – netrukus paklausė tėvas Cinkonijus,
atitraukęs savo nedrumstus akių kristalus nuo folianto.

- Tėve, - tarė tas, - aš atnešiau tau knygą, ką tik Švenčiausiosios Kolegijos pasmerktą,
Šėtono pasiundytą, veikalą dievošlykštaus marmagedoniečio Lapidoro, vadinamo Halogeniniu,
parašytą, kur išdėstyti bjaurus eksperimentai, katrais stengėsi jis Tikrąjį Tikėjimą nuneigti.
Ir padėjo priešais t. Cinkonijų plonytę knygelę, jau pažymėtą tinkamu Šv. Kolegijos antspaudu.

Senis patrynė kaktą, ir rūdys krisleliais nukrito ant brošiūros puslapių; vikriai ją paėmęs, jis pasakė:
- Ne dievošlykštaus, Chlorianiuk, ne dievošlykštaus, o tik nelaimingo dėl savo paklydimų !
Tai tarus, jis persklaidė knygelę ir, pamatęs skyrių pavadinimus, tokius kaip:
„Apie blankius Maigytėnus, Minkštimėles ir Išminkštuolius“, „Apie mąstančią varškę“,
„Apie Proto kilmę iš neprotingos Mašinos“, nusišypsojo - tačiau gan geranoriškai – ir pagaliau tarė:
- Tu, Chlorianiuk, kartu su savo Švenčiausiąja Kolegija, kurią gerbiu visa širdimi, labai neapdairiai teisi.
Na kas gi čia tokio, šioje knygutėje? Visokie kliedesiai, išlaužti iš veržlės, gyvi niekai,
prasimanymai ir legendos, įteikinėjami jau neprisimenu kelintą kartą:
kad, esą, kažkokie minkštakūniai, arba kūnopurtai, arba pagal kitus apokrifus,
siubuotėnai (arba drebėtoliai) senų senovėje sukūrė mus iš sraigtelių ir laidų...

- Vietoje Viešpaties!!! – šnypštelėjo, kiek suvirpėjęs, t. Chlorianas.
- Prakeikimai nė trupučio nepadės, - geranoriškai pastebėjo t. Cinkonijus.
- Jeigu taip jau atsitiko, ar ne išmintingiau žvelgia į šiuos dalykus tėvas Eterikas nuo Fazotronų,
kuris jau tris dešimtis metų prieš pasakė, kad tai ne teologinė, o gamtamokslinė problema?
- Bet, tėve, - vos nepaspringo t. Chlorianas, - yra uždrausta skelbti šį mokymą ex cathedra [lot. oficialiai],
o nepasmerkėme jo vien dėl pagarbos autoriaus šventumui, kuris...
- Nurimk, mielasis mano Chlorančiuk, - tarė t. Cinkonijus.
– Ir labai gerai, kad nepasmerkėte, ne toks jau jis ir absurdiškas.
Eterikas sakydavo, kad, netgi jei kadaise ir egzistavo išminkštuoliai,
pagimdžiusieji mus savo dirbtuvėse, o paskui patys save sunaikinusieji,
tai visai neprieštarauja dieviškai kiekvieno protingo sutvėrimo kilmei.
Viešpats yra visagalis ir savo valia galėjo patikėti neišprususiems nublankeliams plieninės tautos pagaminimą,
kuri Jį šlovins per amžius iki pat Visuotinio Prisikėlimo iš Rūdžių.
Dar daugiau: mano galva, manyti kitaip, tai yra visai atmesti tokią galimybę, yra baisi erezija;
ar galima, priešingai Šventraščiui, nuneigti Dievo galią? Ką pasakysi?
- Betgi šventos teologijos daktaras Kiberaksas įrodė, kad „Šaltienalogija“ pablyškologo Turmalino,
kuriuo sekė pateris Esterikas, pateikia ne vien protui atgrasias tezes, bet ir šventvagystes.
Juk ten teigiama, esą šaltienikai, arba kisielininkai, gamindavo savo palikuonius-kisieliučius ne pagal tipinius projektus,
inžinieriams-vaisvedėjams prižiūrint, - vieninteliu protingu keliu t.y. montuojant juos iš pusfabrikačių,
bet, priešingai, neturėdami jokio išsilavinimo, be jokios dokumentacijos, amatininkiškai ir visiškai negalvodami.
Tiek jau to nelegalus palikuonis, sukurtas pagal projektą, nepatvirtintą Demografinės gamybos departamente,
tai dar įmanoma suprasti – bet be jokios dokumentacijos? !!
- Tai keista, sutinku, bet kame tu įžvelgi šventvagystę?
- Atleisk, garbusis tėve, - keista, kad tu nematai čia šventvagystės...
Juk jei pas juos sante pede, ex abrupto, expromptu [lot. Iš karto, be pasiruošimo, ekspromtu] gaudavosi tai,
kas pas mus reikalauja užbaigto aukštojo išsilavinimo, konstravimo rengimų, apskaičiavimo-teorinės ekspertizės, tai, gaunasi,
bet kuris iš jų savo vaikdarystės sugebėjimais užkištų už juostos mūsų kibernetikus, informatikos daktarus ir netgi doktorizuotus docentus!
Kaipgi taip? Reiškia, bet koks jaunis, nesusimąstydamas gamina palikuonius?
Ogi iš kur jam žinoti, kaip tai daroma? Kurti vaikus be diplomo, be jokių žinių, vienu mostu, tiksliau įkišimu (atleisk mane, Viešpatie, už tokius žodžius),
juk tai suponuoja potenciją creationis ex nihilo, kūrimo iš nieko, tai yra sugebėjimą daryti stebuklus, būdingą tiktai Visagaliui!

- Taigi, tavo nuomone, jie arba vaikdarystės genijai, arba stebukladariai? – paklausė tėvas Cinkonijus.- Bet pablyškologas Dializijus rašė,
jog nors jie gamindavo savo palikuonis be mokslinių tarybų ir komitetų, tačiau ne pavieniui, o poromis.
O tai - nuoroda į techninę specializaciją!
Apie tą patį kalba mus pasiekusieji terminai, atvaizduoti ant bibliotekinių kortelių:
„gražuolis“, „gražuolė“ (teisingai, aišku, „drebuolis“, „drebuolė“); o juk
semper duo faciebant collegium multiplicationis [lot. du kartu sudaro kolegiją],
argi ne tiesa?

Jie ieškojo vienumos, kad abipusiškai pasikonsultuotų, aptartų brėžinius, atliktų reikiamus apskaičiavimus.
- Be svarstymo nebūna vaikų gimdymo, tai akivaizdu, čia aš su tavimi sutinku, mano Chlorianiuk.
Aišku, kažką jie projektavo prieš montuojant mikroelementus, o kaipgi kitaip!
Sumeistruoti protingą būtybę, kieta ji būtų ar minkšta, tai ne koks menkniekis!
- Pasakysiu tau , tėve, iki kokių laikų nenorėčiau nugyventi, - drebančių balsu tarė tėvas Chlorianas.- Mintis tavo, garbusis tėve, įžengė į pavojingą kelią!
Dar truputį, ir aš išgirsiu iš tavęs,
kad galima gaminti palikuonius ne prie braižymo stalo, remiantis laboratoriniais bandymais, esant didžiausiai valios koncentracijai,
bet tiesiog lovoje, be jokių modelių, tyrimų, aklai, apčiuopomis ir netgi be jokios tyčios...
Maldauju tave – ir perspėju: tai ne paprastos sapalionės, tai Velnio pinklės! Atsipeikėk, tėve...
- Tavo galva, Velnias neturi kitų rūpesčių? – atsakė užsispyręs senis.
- Bet palikime vaikdarystės mokslą ramybėje. Prieik arčiau.
Aš atskleisiu tau paslaptį, kuri galbūt tave nuramins...
Vakar aš sužinojau, kad trys chimikantai iš Koloidinio instituto pagamino iš želatinos, vandens ir dar kažko (atrodo, brinzos) balsvą kisielių, kurį jie pavadino Šaltieninėmis Smegenimis.
Jis ne tik sprendžia aukštosios algebros uždavinius,
be viso to išsimokė žaisti šachmatais ir laimėjo prieš instituto direktorių.
Kaip matai, įrodinėti, kad jokia mintis kisieliuje neišsilaikys, bergždžias reikalas,
tačiau Šventoji Kolegija tvirtai laikosi šios nuomonės!

Stanislaw Lem. Zagadka (1980)

Adaptuota 2005.05.25 @ 11Y4