11Y4

Pabandžiau pradėti nuo pačios trumpiausios Kiberiados istorijos apie mašiną,
kuri mokėjo padaryti bet ką, kas prasidėdavo raide "N".
Aišku, iš anksto nepagalvojau, kad teks "šiek tiek keisti" tuos daiktus į lietuviškus, todėl, prašau, smarkiai nekritikuoti ir pranešti apie stiliaus bei rašybos klaidas
(nelaimei nesu nei lenkas, nei lietuvis, nei profesionalus vertėjas:).

p.s. šio vertimo patalpinimas tinkle greičiausiai pažeidžia autorines teises,
todėl legitimia valdžia apdovanotiems žmonėms
pareikalavus, vertimas bus pašalintas iš šio puslapio.

=============================================

Kaip buvo išgelbėta Visata
=============================================
Stanislaw Lem.
Jak ocalal swiat (1964)

=============================================

Konstruktorius Trurlis kartą sukūrė mašiną, kuri mokėjo daryti viską,
kas prasidedavo raide “N”. Užbaigęs šią mašiną, jis pradžiai privertė ją
pagaminti Nosinę, suvinioti į ją Nagus, kuriuos ji irgi pagamino, paskui numęsti visą
tai į iškastą Narvą, esantį Neužmirštuolių, Nendrių bei Norvegų apsuptyje.
Mašina nepriekaištingai atliko užduotį, tačiau Trurlis dar nebuvo tikras
dėl jos tinkamumo eksploatacijai ir liepė kurti Nimbus, Natas, Neutronus, Nosis,
Nimfas ir Nitrogeniumą. Paskutinio dalyko jinai padaryti nesugebėjo, ir Trirlis,
budamas labai susisielojęs, pareikalavo iš jos pasiaiškinimo.
- Aš nežinau, kas tai, - paaiškino mašina. – Apie nieką panašaus nesu girdėjusi.
- Kaip taip? Taigi azotas. Toksai cheminis elementas...
- Jei tai azotas, tai jis prasideda raide „A“, o aš moku kurti tiktai nuo „N“.
- Lotyniškai tai vadinama nitrogeniumu.
- Brangusis mano, - pasakė mašina, - jeigu aš mokėčiau daryti viską nuo „N“ raidės visose kalbose,
tai aš bučiau Mašina, Kuri Gali Padaryti Viską Viso Alfabeto Ribose,
nes bet kuris daiktas vienoje iš kalbų greičiausiai prasideda „N“. Reikalas klojasi ne taip jau gerai.
Aš negaliu padaryti daugiau, nei tu sugalvojai. Azoto nebus.
- Gerai, - sutiko Trurlis ir liepė jai sukurti Naktį.
Jinai tuoj pat sukūrė vieną, nedidelę, bet pakankamai tamsią naktį.
Tada jis pakvietė pas save konstruktorių Klapaucijų, pristatė jį mašinai
ir taip ilgai gyrė jos nepaprastus gabumus, kad tasai net paslapčia supyko ir paprašė,
kad ir jam leistų ką nors šiai mašinai paliepti.
- Malonėkite, - pasakė Trurlis, - tiktai tai turi prasidėti raide „N“.
- „N“? Gerai. Tegul padaro Mokslą (Dėl objektyvių priežasčių Trurliaus ir Klapaucijaus gimtoji kalba yra lenkų,
kur „Mokslą“ žymi žodis „Nauka“. Kitose vietose siūlomos šio komentaro autoriaus lietuviškos adaptacijos.)
Mašina suurzgė, ir greitai aikštė priešais Trurlio
namus buvo užpildyta mokslininkų minia. Jie trindavo sau kaktas, kažką rašydavo storose knygose,
kiti griebdavo tas knygas ir draskydavo į gabalus, tolumoje matėsi liepsnojantys laužai,
ant kurių buvo kepami mokslo kankiniai. Ten ir šen kažkas griaudėdavo,
pasirodydavo keisti grybo formos dūmai, visa minia kalbėdavo vienu metu,
tad nei žodžio neįmanoma buvo suprasti, ji laikas nuo laiko sudarydavo memorandumus,
atsišaukimus ir kitus dokumentus, o šiek tiek nuošalyje sėdėjo keli vieniši garbingi seniai;
jie nenuilstamai smulkute rašysena rašė ant popieriaus skiautelių.
- Nagi, pasakysi blogai? – su pasididžiavimu suklykė Trurlis. - Pripažink, mokslas kaip iš akies trauktas!
Bet Klapaucijus buvo nepatenkintas. – Kas? Ši minia ir yra mokslas? Mokslas – yra visai kas kita!
- Taip, prašau, sakyk, kas, ir mašina tuoj pat tai padarys! – pasipiktino Trurlis.
Bet Klapaucijus nežinojo, ką pasakyti, ir todėl pareiškė, kad pateiks mašinai dar dvi užduotis,
ir jeigu jinai jas atliks, jis pripažins, kad viskas su ja tvarkoje.
Trurlis sutiko, ir Klapaucijus liepė mašinai padaryti Neigiamai.
- Neigiamai?! – sušuko Trurlis. – Kur tai girdėta! Kas čia dar per Neigiamai?!
- Kaip tai kas? Viso esamo priešinga pusė, - ramiai atkirto Klapaucijus. - Girdėjai,
kai ką nors išvarto į išvirkščią pusę? Nagi, nagi, neapsimetinėk. Ei, mašina, imkis darbo!
O mašina jo ėmėsi jau seniai. Iš pradžių jinai padarė antiprotonus,
paskui antielektronus, antineutrino, antineutronus ir ilgai be paliovos dirbo,
kol nepridarė krūvą antimaterijos, iš kurios palaipsniui pradėjo formuotis panašus
į keistai blizgančią debesį antipasaulis.
- Hm, - ištarė gan nepatenkintas Klapaucijus, - ir tai turėjo reikšti Neigiamai?..
Tarkime, kad taip. Sutiksime, kad tai apytikriai tas...
Tačiau štai mano trečioji užduotis. Mašina! Padaryk Nieką! Ilga laiką mašina iš viso nejudėjo.
Klapaucijus jau pradėjo patenkintai trinti rankas. Tada Trurlis pasakė:
- O ko tu nori? Tu gi liepei nieko nedaryti, , štai jinai ir nedaro.
- Netiesa. Aš liepiau jai padaryti Nieką, o čia visai kas kita.
- To betrūko! Daryti nieką arba nedaryti nieko – yra vienas ir tas pats...
- Nieko panašaus! Jinai turėjo padaryti Nieką, tačiau nieko nepadarė, - reiškia, aš laimėjau.
Nes Niekas, gudragalvi tu mano, tai ne kažkoks paprastas niekas –
tinginystės ir dykinėjimo vaisius, bet veiklus ir aktyvus Niekas, ideali, vienintelė,
visur esanti ir aukščiausioji Nebūtis savo nesamu asmeniu!
– Nekvaršink mašinai galvos!- sušuko Trurlis. Bet tuoj pat pasigirdo jos skardus balsas:
– Baikite kivirčytis tokiu momentu. Aš žinau, kas yra Nebūtis, Nedaiktiškumas ir Niekas,
nes visi šitie dalykai yra žodžio Neegzistavimas paaiškinimai.
Geriau paskutinį kartą permeskite akimis pasaulį, nes greitai jo nebebus...
Žodžiai sustingo susiaudrinusių konstruktorių burnose. Mašina iš tikrųjų darė Nieką,
o tiksliau: vieną po kitos, išimdavo iš pasaulio skirtingus dalykus. Jie nustodavo egzistuoti,
tarsi jų niekada ir nebuvo. Taip jinai panaikino nastulpus, nospjautes, naštelius, nureikas, nekikojus ir netiktuolius.
Kartais atrodydavo, kad vietoj to, kad mažintų, siaurintų, mestų lauk, naikintų ir atiminėtų, jinai didina ir prideda,
nes vieną po kito ji likvidavo Nepasitenkinimą, Nepaprastumą, Nepasitikėjimą, Nepasisotinimą ir Negalią.
Tačiau paskui staiga aplink atsirado labai daug tuščios erdvės.
- Oi!- šūktelėjo Trurlis. Kaip kokio blogio neatsitiktų!..
- Na, argi tu, - pasakė Klapaucijus – nematai, kad jinai visai nedaro Visuotinės Nebūties,
o tik daiktų prasidedančių raide „N“ Neegzistavimą. Nieko ypatingo neatsitiks, nes tavo mašina yra niekam tikusi.
- Tai tik taip atrodo, atsakė mašina. – Aš iš tikrųjų pradėjau nuo visko, kas prasideda „N“ raide, nes tai man labiausiai artima,
tačiau vienas dalykas – sukurti kokį nors dalyką, ir visiškai kitas – jį anuliuoti. Aš galiu panaikinti viską dėl tos paprastos priežasties, kad moku daryti viską-viską nuo raidės „N“, o tai reiškia, kad Nebūtis man gyvi niekai. Tuoj ir jūsų nebebus, ir visai nieko, todėl prašau tavęs, Klapaucijau, pasakyk greičiau, kad aš iš tikrųjų universali mašina ir atlieku užduotis kaip reikiant, nes kitaip bus vėlu.
- Bet tai gi...- pradėjo išsigandęs Klapaucijus, ir tuo momentu pastebėjo, kad iš tiesų pradeda dingti daiktai ne tik prasidedantys „N“ raide. Taip jau dingo kambuzeliai, spaustykai, išdrebėjos, graužantai, ritmondai, plepliokės ir bobrožės.
- Sustok! Stok! Aš atsiimu savo žodžius! Baik! Nedaryk Nebūties! – visa gerkle sušuko Klapaucijus, bet dar prieš mašinai sustojus,
dingo žirnulanai, klompai, filidronai ir sustortės. Ir tik tada mašina sustojo. Pasaulis atrodė tiesiog pasibaisėtinai. Ypatingai nukentėjo dangus; jame matėsi vieniši žvaigždžių taškeliai – ir nei pėdsako žavingų žirnulanų ir degriktų, kurie anksčiau puošdavo padangę.
- O dangau! – sušaukė Klapaucijus. O kaipgi kambuzeliai? Kur mano mylimos guliokės? Kur romūs klompai?
- Jų nėra ir jau niekada nebebus, - ramiai atsakė mašina. – Aš atlikau, tiksliau pradėjau atlikinėti tai, ką tu liepei...
- Aš liepiau tai padaryti Nieką, o tu... tu...
- Klaupaucijau, tu arba kvailys, arba prisimeti kvailiu, - atšovė mašina. – Jeigu aš padaryčiau Nieką vienu mostu,
nustotų egzistuoti viskas , reiškia, ne tik Trurlis, ir dangus, ir Visata, ir tu, bet netgi aš.
Tad kas gi, tavo manymu, ir kam galėtų tada pasakyti, kad užduotis įvykdyta, ir kad aš – puiki mašina?
O jei niekas niekam apie tai nepasakytų, tai kokiu būdu aš – irgi nustojusi egzistuoti – būčiau gavusi pelnytą pagyrą?
- Na, tegul būna, kaip tu nori, daugiau apie tai nekalbėsime. Aš jau nieko iš tavęs nenoriu, puikioji mašina, tik prašau tavęs, atkurk guliokes,
nes be jų mano gyvenimas beprasmis...
- Negaliu, nes jos ne nuo „N“, - pasakė mašina. – Aš, aišku, galiu atkurti Nepasitenkinimą, Nepasotinimą, Nežinojimą, Neapykantą, Negalią, Nepasitikėjimą ir Nepastovumą, bet iš kitų raidžių nieko nesitikėkite.
- Bet aš noriu, kad būtų guliokės! – suklykė Klapaucijus.
- Guliokių nebus, - atrėžė mašina. – Tu geriau pažiūrėk į pasaulį, kuriame dabar pilna didžiulių juodų skylių, pilna Nieko, užpildančio bedugnes prarajas tarp žvaigždžių. Kaip visur prisiurbta šio Nieko, kaip jis dabar kabo virš kiekvienos Būties molekulės. Tai tavo rankų darbas, brangusis pavyduoli! Nemanau, kad ateities kartos palaimintų tave už tai...
- Galbūt, jie nesužinos... galbūt, nepastebės, - sulemeno pablyškęs Klapaucijus, su pasibaisėjimu žiūrėdamas į juodo dangaus tuštumą ir netgi nedrįsdamas pažiūrėti į akis savo kolegai.
Palikęs Trurlį prie mašinos, kuri mokėjo viską, kas prasidėdavo raide „N“,
jis vogčiomis sugrįžo namo. O pasaulis ir šią dieną vis dar yra persmelktas Nebūtimi,
kaip ir tuo momentu, kai Klapaucijus paliko mašiną. O kadangi dar nepavyko sukurti mašinos,
kuri dirbtų su kokia nors kita raide, tai tenka nuogąstauti, kad jau niekada nebebus tokių stebuklingų reiškinių, kaip bobrožės arba guliokės, - per amžių amžius.