xdirtx

my voice is being born

vaikas mato negera sapna. tiesia rankas, ieskodamas uz ko nusiraminti. po truputi isiverkia. taip pat palaipsniui ir issiverkia. "tsss, tsss, viskas gerai..., tsss, tsss, viskas gerai" tokia yra mano dainele jai, glostant jos mazyte galvute. ji nusiramina. surus vanduo prisikaupes akies kraste neissilieja. romenai buvo neteisus. asaros dziusta ilgai. i visus teiginius ji atsako "ir kas?" juokinga, kai jai tik tiek metu. po keliu metu 'tsss, tsss, viskas gerai..." jau nesuveiks, ir kas? ka as jai pasakysiu? tikriausiai is cia ta baime tureti vaika dabar, kai atsakymu ne tiek daug. ju yra, bet daznai nepakanka isaiskint geriausiems draugams, nekalbant apie vaika. as nenoriu maitinti jo Milupa ir beprasmiais atsakymais, paveldetais tradicijos, ar atsakyti neva ismintinga tyla, ar sarkastiskai juoktis tam, kad is po juoko nelistu nevilties scena. reikia ieskoti atsakymu. ieskoti, surasti, pritaikyt, palikt ar ismest. vaikystej mes turejom daug daugiau klausimu nei dabar ir taip yra ne todel, kad isauge turim atsakymu. ne. ar pazistat save? ne. ar pazistat pasauli? ne. ar pazistat kaimynus? ne. isauge pamirstame, kad is viso galime klausineti. nes "ak, juk tai aisku!", "oi, cia gi paprasta", "nu, tu kaip vaikas".
ir viskas is tikruju paprasta, bet tas paprastumas yra kitoks, ne momentinio pinigu pervedimo banke ar tele2 saskaitos papildymo, tas paprastumas yra gedingas sioje visuomeneje. jis tolygus nuogumui. zmogui be nieko, su dvipusiu veidu ir uzpakaliu. kaip kad kiekvieno zmogaus. bet kad suvoktume tai, reikia viska sudeti i intelektualu diskursa, iskelti klausimu, prikurti konceptu. iseiti is proto, galu gale. "o, ziurekit, tas pamiselis vaiksto nuogas!"
[pastaba sau: yra tik dabar, praeities niekad nebuvo, o ateities nera. t.y., bendraujant su zmogum, reikia bendrauti su juo, o ne galvoti apie tai, kaip bendrauti su zmogum]
taigi, as zinau, ka manau as [or do i?], visuomene zino, ka mano jinai [oh yeah, they fucking do!], kas dar mums liko? dievas? dievas mires - Nyce. nyce mires - Dievas. zmogus = Dievo kurinys. dievas = Zmogaus kurinys. 1:1 "ir kas?" nieko. as netikiu dievu, bet galeciau ir tiket. dievas pats savaime nieko nekeicia. keicia zmones, kurie juo tiki. netgi ne jie, o paties jo egzistencija musu samonej. gali juo netiket, bet jis egzistuoja, nes jis egzistuoja kitiem. kai uzgniauzia kvapa nuo begales minciu, reikia, kad kazkas uzgniauztu burna, nes baime vercia gniauzt kumscius. ir nesvarbu kuria puse uzimsi. dievas yra kaip reiskinys musu samonej, bet tiketi juo - tai tiesiog per paprasta. per "nu cia gi aisku". jis neturi atsakymu, nes dievas tai apsauga nuo saves paties, nuo savo klausimu sau ir kitiems. jis neklysta, o jei jis neturi atsakymu, reiskia tavo klausimai yra nevyke. dievas = morales/vertybiu garantas, taciau kodel reikejo jo institucijos kaipo tokios? kam saugot morale? vertybes? duokit jas cia, meskit jas mums ir mes ieskosime atsakymu ligi pat savo mirties, arba uzdarysime jas nuo kitu ir laikysim visus per atstuma valdzios pavadeliu, todel nieko negaliu sugalvoti be zmoniu baimes. meiles baimes. kad jos nebutu per daug, kad ji nevestu is proto mes turime dieva kaipo prievartos institucija, nes jis gali bausti ir baus butinai paskutiniojo teismo diena. kas gaunasi pabaigoj? zmones nori meiles, bet bijo jos, todel kuria baime, ir bijo jos, skelbdami kad labiausiai jie nori meiles. paprastumo diskurso problema, aprasyta kazkur cia pries tai, vel pasikartoja. jei taip begi i prieki, tu begi i prieki ratu.
kodel nepabandzius spirales?

still in process...