xdirtx

Dzolis visada vaiksciodavo su kapiusonu, jis niekad jo nenuimdavo, o paklaustas kodel tik dar labiau itraukdavo i ji savo isbliskusi veida. Dzolis buvo jaunas, kartais net vaikiskas, bet niekas nezinojo kiek jam metu. vargu ar jis pats zinojo eidamas namo po darbo dienos.
medziu lapai tadien atrode tokie zali ir sultingi, jog nejuciom Dzolis pamirso "klozeto problema" (kas turi pakelti/nuleisti dangti - vyrai ar moterys?), apie kuria galvojo pastarasias kelias valandas ir susimaste apie lapu struktura. ten, viduj kiekvieno ka tik isskleidusio lapelio yra milijonai gyslu ir gysleliu, kuriomis vyksta medziagu apykaita ir kuriu negalima pjaustyt peiliu, kai gaminiesi salotas. ten viskas aplinkui zalia, gaivu, idomu ir nauja. tikriausiai butu smagu ciuozti viena is gysleliu lapo viduje, kaip sudetinguose vandens atrakcionuose vaikysteje. arba tiesiog atsigulti ant jo ir guleti pavesy puciant svelniam vejeliui. juk cia taip karsta. taip tvanku. atejo vasara ir Dzoliui reikia saugotis saules itraukus savo kauke dar giliau i vidu. ten, kur uz ausu, letai ir atsargiai prisiartinus isgirstume ausinese nuo saules pasislepusius His Hero Is Gone.