xdirtx

minetas textas..

SKAJE SALA [specialus raportas INSIDE FRONT#11 zinui]

Barono beieskant ---> crimethinc. eilinis Merlou

Visais imanomais ir neimanomais budais as nusigavau iki Edinburgo, esancio skotijoje. Sios keliones smulkmenos yra per daug smulkios, kad jas cia aprasyciau..., zodziu, karta as neskubedamas tikrinu savo e-maila vietinej bibliotekoj ir prisimenu is Inside Front atejusi ganda, kad Baronas, pagrindinis liudnai pagarsejusiu Amebix vokalistas persikele i Skaje sala, esancia netoli skotijos pakrantes, kur ramiai sau gyvena ir gamina senovinius durklus, kalavijus ir kita. Tada as suvokiu, kad esu per keleta valandu kelio nuo paties Barono! Ir kaip gi nepasinauduojus tokia galimybe! As kelias valandas tyrinejau Interneta, skaiciau senus Amebix interviu ir galu gale atradau visai zmogiska Barono varda - Rob Miller. Pirmas kabliukas! Tada, surinkes google zodzius "Skaje sala", "Rob Miller" ir "Kalavijas" as radau dabartine Barono gyvenamaja vieta - ji dar "Kalve Pilis" vadinasi... taip, jis specializuojasi ranku darbo kalaviju srity ir jokiu siuolaikiniu technologiju! Staiga as supratau, kad tai yra mano "dieviskoji" (nors Amebix veikiau pasakytu "velniskoji") misija - gauti durkla is Barono.

Pasirodo, kad nusigauti iki Skaje yra daug paprasciau Internete, nei realybeje. As pradejau inirtingai siuntineti e-mailus Robui Milleriui, bandydamas atrodyti kaip draugiskas kalaviju vertintojas (o ne nepilnaprotis Amebix fanas-psichopatas - tikrai nenorejau visas iskart issiduoti), kuris siaip, tarp kitko, domisi ar ne tas pats cia Robas, kur dainavo Amebix. Jo atsakymas patvirtino, kad pataikiau kur reikia: "taip, tai as". Kazkada as jau bandziau ieskoti mislingo Degsi, kitaip - Diko, Oi POlloi vokalisto. Kai pirma karta patekau i Edinburga, mano ispudziai aidedavo galvoje ju dainu eilemis, "Bash the Fash", pavyzdziui. Tiesa sakant, as net truputi nusiviliau, kad man neteko kartu su Oi POlloi duoti i galva fashistams gatveje. Nepaisant to, kad beveik kiekvienas zmogus susijes su Edinburgo nedidele scena ir turintis kazkiek muzikalumo vienu ar kitu metu grojo Oi Polloi - Degsi gyvenamoji vieta yra paslaptis. Yra gandu, kad jis arba gyvena suomijoje kartu su grupe FuckTheirSystem, kuri yra vienas is jo side-projektu (ju pirmas irasas turejo nuostabu pavadinima "Fuck Their Fucking System"!) ir visai gali buti jodineja motociklu kartu su Laplandijos Liaudies Frontu arba mokosi senoves skotijos galu kalbos Skaje saloje. As pradejau isivaizduoti: o gal Degsi gyvena kartu su Baronu? Galbut, sitoje apleistoje saloje jie sugalvojo irasyti pacia kieciausia visu laiku crust'o plokstele!

Dabar man iskilo problema - nusigauti iki Skaje. Vasara sala buvo vienas is turistiniu marsrutu punktu, bet ziema, kai viskas susaldavo, tenai niekas is viso nekisdavo nosies. As ka tik atsiduriau skotijoje, todel neturejau supratimo kaip nusigauti iki Skaje visuomeniniu transportu. As net nezinojau ar jo pusen yra koks kelias, be to as pameciau savo zemelapi! Kol as ne kaip atrodydamas masciau apie visa tai vietiniame antikapitalistiniame coffee-shop'e (tiksliau, nepaisant to, kad coffee-shop'o savininkas buvo kapitalistine ziurke, coffee-shop'o darbuotojai taip laisvai elgesi maisto ir kavos atzvilgiu, kad tai priverstu didziuotis kiekviena crimethinc. agenta), paaiskejo, kad vienas darbuotoju kaip tik kiles is Skaje! Kai paprasiau apibudinti sala, jis pradejo dainuoti odes jo kalnams ir, kad butu dar keisciau, paminejo ir elfus. Kalnai ir elfai! Dar jis man dave interneto adresa ir keltu plaukianciu i Skaje is Meleige meistelio tvarkarasti. Dar jis kazka minejo apie toli esanti tilta i Skaje, bet kas gi vaziuos tiltu, kai galima persikelti keltu!

Paskutine minute sudvejojau. Atrode, kad daug protingiau butu nusigauti tenai pavasari, kai vaziuos autobusai ir Skaje bus atidarytas. Be to kazkas snekejo apie is pietu atkeliaujancias sniego liutis. Taciau mano pazistama uzsidege net daugiau, nei as, kai as viska jai isklojau. Taigi man teko keliauti su ja, nes as nenorejau iskristi is zaidimo. Kelias iki Meleigo buvo nuostabus - kuo toliau vaziavome, tuo labiau laukine tapdavo gamta, kalnai - aukstesni, o mano lukesciai - vis labiau grandioziniai.

Gelezinkeliai tiesiog nutrukdavo Meleige, mazame, mieguistame zveju miestelyje. As isigudrinau pamirsti tvarkarasti namie, zinojau tik, kad keltai buna anksti ryte ir 5a vakare. Kai paziurejau i laikrodi, pamaciau, kad iki kelto liko vos kelios minutes. Mes nusokome nuo traukinio ir nubegome i prieplauka tik tam, kad vietoj mus laukiancio kelto pamatytume neaprepiames okeano platybes. Tikriausiai kazkas atsitiko. As nubegau i Calmac Ferry Company paklausti, kur gi yra keltas?

"Kelto savaitgaly nebuna".

Tikrai blogas zenklas keliones pradziai.

"O kada bus sekantis?"

"Pirmadienio ryta".

Visai blogai. Maziausiai ko norejau - tai praleisti savaitgali per suniska salti mazame miestelyje skotijos siaureje, kuriame as nepazistu ne vieno zmogaus, o dar bandau susirasti nepagaunama Barona. Bet kuriuo atveju mus ir Skaje skire dar 5 audringo okeano mylios. Stai cia ir pasireiske musu kolektyvinis valkatu instinktas: davaj sutranzuojame valti!

Meleigas - zveju miestelis, ir prieplauka buvo kaip tik tinkama vieta tokiam uzsiemimui. Artinosi vakaras, ir dauguma zveju jau trauke namo. Visai neisitikine kaip reiketu tranzuoti valti (iskisti pirsta i ora prieplaukoje?) mes nusprendeme snekteleti su zveju grupe, kaip tik lipusia is savo valties.

"Ei, gal pazistate ka plaukianti i Skaje?"

"Aha, kas tau dabar plauks. Oras tai sudinas visa diena, ir zada buti dar sudinesnis. Teks jums laukti pirmadienio. Na, nebent jus kvaisa Evanas paimtu..."

Taciau to Evano niekas salia nemate. Tada mums apeme panika. Niekas net negirdejo musu reksmu prieplaukoje - dauguma zveju buvo savo valtyse. Kazkokio laimingo atsitikimo deka staiga nezinia is kur atsirado nutukes siaubingu usu vyrukas, jis linksmai skubejo prie nedideles valties. Mes tuoj pat ji sustabdeme ir paklauseme ar jis kartais nera Evanas.

"Nu, as Evanas".

Mes buvome isgelbeti! Nepaisant to, kad Evanas nesiruose tadien grizti i Skaje, jis atrodo, buvo paveiktas musu ryzto, o dar labiau musu noro atsilyginti jam tvirta valiuta. Galu gale, po ilgu apmastymu, jis sutiko perkelti mus i Skaje. Jis liepe mums laukti prie trupinejancio molo. Mes uzlipome ant uztvankos ir greit pasirode mazas buksiras Old Grimsley. Mes numeteme savo kurpines zemai prie vandens - meldemes, kad jie nuskristu iki laivelio - ir isokome patys. Evanas pasveikino mus ant denio ir buksiras trukciuodamas pajudejo is vietos.

As buvau visiskai nepasiruoses tokiai kelionei. Evanas pasirode esas ne koks nors eilinis zvejis, bet tikras zveju sventasis Franciskas, apsuptas visokio gyvio. Jis perejo baisias kancias, kad pakabintu Skaje lentele apie tai, kad iesko savo numyletinio katino Mazylio Dzimmi, - jo nuotraukas jis nesiojosi savo kisenese. Jo draugas Semmi-zuvedra su maniako atkaklumu piese ratus aplink laiveli, vis noredamas nutupti ant laivo vairo, jis skraide pavojingai arti musu galvu, - Semmi seke mus visa musu kelione! Galu gale musu kapitonas prisipazino, jog buvo ne tik Hiegovos liudytojas, bet ir buves alkoholikas. Tai jau per daug.

Kai tik sausuma isnyko mums is akiu, jis pasiule mums kavos. Mes sutikome, nes saltas lietus lijo tarsi is kibiro. As greitai numeciau savo neperslapama striuke ant kuprines, kad apsaugociau ja nuo stormo, bet buvo per velu, ir as tik kiaurai perslapau. Kapitonas buvo uzsiemes kavos virimu savo kajuteje, mes vos gelbstemes nuo Semmi-zuvedros, kuris tapdavo vis labiau alkanas ir suirzes, ataku, o laivelis buvo paliktas savo paties prieziurai. Jis nesugebejo pats saves suvaldyti, tapo dar maziau patiklus, didziules bangos pradejo glostyti deni, ir as vel perslapau. Situacija tapo dar kvailesne, kai Evanas pabande paduoti mums kavos. Laiveli mete is sono i sona ir kai Evanas atsidure pakankamai arti kad paduotu mums puodelius, ji vel pakrate - kava issipyle ir nuplikino mums rankas. Galu gale man pavyko ciupti kavos puodeli, as iskart ispiliau ji visa i gerkle, jutau, kad man prasideda juros liga. Tada Evanas pradejo pasakoti apie savo tamsiasias puses, apie savo gilia neapykanta alkoholiui, ne maziau gilia meile ir prisirisima prie savo katino, ir apie tai, kad jis kelis metus is eiles gyvena sioje valtyje. Mes apsikeiteme istorijomis apie gyvenimo ivairiose transporto priemonese patirti. Evanas bedavojo, kad negali rasti geros zmonos, nes yra vargsas zvejys - i tai atsakiau, kad mano gyvenimas furgone irgi nesuteikia geru galimybiu romantiniams santykiams. Man vis dar buvo idomu, kaip smarkiai jis gere, nes musu girta valtis kelis kart vos neapsiverte. Pilkas rukas nusileido ant denio. Mobilusis, skolintas is draugo 'del visa pikta', visai 'nuskendo' del suraus juros vandens. Matyt Barono valdos nesa mirti bet kokios technologijoms.

Kai mes atsidureme salia Skaje salos, didziule vaivorykste sujunge sala ir zemyna - atrode, kad crust-punk'o dievai parinko tinkama laika. Tikriausiai Baronas yra prie to prisidejes. Evanas pamojavo mums ranka, kai mes uzlipome ant dar vienos nepatiklios uztvankos, kuri rode kelia i kranta, kur isikure paslaptingas Amadeilo kaimelis. Slapi ir susale, nusprendeme nusigauti iki arciausios siltos vieteles - bet visos durys buvo uzdarytos! Visos turistu parduotuves, visi restoranai (visi du restorai - vis delto tai buvo kaimas, o ne miestas), viskas buvo uzdaryta. Ir nieko aplink. Pagaliau pasirode senukas, isvedinejantis savo laiba suniuka, ir mes paklauseme jo kur mums deretu eiti. Jis atrodo buvo sokiruotas, kad mes atvaziavome i Skaje ziemos vidury. Jis parode mums "Amadeil Otel", kur mes galetume susilti ir issimiegoti. taciau "Amadeil Otel" buvo toks pat paslaptingas, kaip apskritai viskas Skaje saloje. Pakeliui nesutikome ne vieno zmogaus! Skaje buvo sala-vaiduoklis! Vieta, kur bet koks aktyvumas ziema mirsta. Mes vis delto iejome i otelio foje, kad susiltume. Staiga pasigirdo keistas balsas: "Ei, jus, eikite cia rutuliu pagainyti!" As atsargiai paziurejau uz kampo ir pamaciau, kad kaimyninis kambarys buvo baras, pilnas girtu skotu.

"Nori byrlo?"

Neturejau zalio supratimo, kas yra "byrlas". Susivokiau, kad jeigu veiksmas vyksta bare, tai tikriausiai kazkas su alkoholiu, ir atsisakiau. Tai aiskiai buvo suvokta kaip vietiniu socialiniu tabu sulauzymas, todel kai jie pasiule dar karta, as dvejodamas, sutikau. Mesdamas i gerkle itartino bespalvio geralo porcija, net nenutuokiau, kad pasmerkiu savo skonio receptorius susitikimui su paciu sudiniausiu alko-geralu, is tu, kuriuos teko ragauti - "byrlo" buvo dar sudinesnis uz nepatiklu pilstuka ir "Menulio sviesa", kuria man teko gerti laisvamaneje jaunysteje Siaures Karolinoje. Vietiniai nusisypsojo, pamate mano reakcija, ir tuoj pat pasiule dar. "Amadeil Otel" baras buvo tikrai nuostabus ir pritrenkianciai egalitarinis. Cia tikrai nebuvo "barmeno" ir kiekvienas vietiniu vaisindavo kitus savo nesibaiginaciu "byrlo". Praejo kazkiek laiko ir baras vis labiau panesejo i ta vieta, kur galima butu uztrukti. Keisti apsisitrine tipai vienas po kito ieidavo i bara ir atsisede prie staliuku, snekedavosi keistu galu ir skotu kalbu miksu, is kurio man pavykdavo istraukti vos kelis zodzius. Vienas idomiausiu buvo senyvas vyras su ramsciu, kuris pastoviai svilpdavo Dzono Denverio "Country Road, take me home, to the place i was born.." Jis man patiko, nes zinojo visus zodzius atmintinai. Issiaiskinome, kad didzioji dalis Amadeilo gyventoju ziema - Galu Koledzo studentai, ir visi jie pazista Degsi is Oi Polloi, kuris mokesi galu kalbos Skaje saloje! Gaila, bet niekas ju nezinojo kur Dikas tusinasi si savaitgali. Mano pazistama normaliai apgirto nuo "byrlo", o kai pokalbio metu issiaiskino, kad mes nesusitikinejame, vyriskosios baro lankytoju dalies seksualines flustracijos, sukeltos gyvenimo saloje, burbuliukai pradejo kilti i pavirsiu. Didziulis muzikas pradejo listi prie mano pakeleives, miksuodamas romantines nuotaikas su ivairiais izeidimais, jis vadino ja "teroriste", pamates, kad ji yra indenu kilmes. Laimei, visi kiti bare buvo pries rasizma ir kara - greitai visas baras pradejo ginca, kurio metu mano pazistama lengvai nugalejo verbaliniame fronte savo vieninteli konservatyvuji oponenta.

As gince nedalyvavau. Vis galvojau kur cia pernakvot. Nusprendziau paskambinti vienam zmogui - Dzimui Freizeriui, kuris visai galetu leisti mums pernakvoti pas ji. Dar as buvau isalkes, o kadangi turejau nemazai patirties sioje meno srityje - mirti is bado amerikoje - as turejau su savimi kruva sudziuvusios, o dabar jau ir slapios, duonos. Vos spejau pasislepti kampe ir isdelioti savo dziuveselius, kai atsirado didziulis muzikas ir piktai isake man juos patraukti. Greitai susivokiau, kad tai otelio seimininkas, kuris buvo aiskiai nusivyles, kad drisau pazeisti jo virtuves sventuma, atsinesdamas savo "zieveselius". Atrodo, pats metas iseiti ieskoti Freizerio namu. Kai grizau i bara, isgirdau riksma.

Didziulis girtas subingalvis-militaristas uzsoko ant mano drauges! Dazniausiai man pavyksta maskuoti savo pamisima plonyciu sveiko mastymo sluoksniu, bet kai del visu situ istoriju mano drauges tampa prievartos aukomis, - be to dar mane auklejo geriausiomis Pietu tradicijomis, - as tiesiog netekau proto is inirsio. Pasitarnavo tam tikri dziu-dzitsu gabumai: mano ranka staiga atsidure prie riebaus muziko kaklo (o jis buvo tikras erzelas, kelis kart didesnis uz mane) ir kita sekunde as suspaudziau jam gerkle. Jis susmuko ant keliu, tada visi soko is savo vietu ir apsupo ji, sokiruoti mano poelgio. Kai muzikas pabego i vonia, as supratau, kad nepaisant geranoriskumo, as padariau kazka absoliuciai socialiai nepriimtina, ir dabar pats metas iseiti. Visi kiti muzikai staiga pradejo atsiprasineti del to erzelo poelgio, bet as tik tariau "Manau, mums metas". Ka tik mus ismete is vieninteles siltos vieteles Amaleide, kuria zinojome.

Greitai mes nusigavo iki Freizerio, geranorisko pagyvenusio zmogaus, neblogai uzsikabliavusio ant viskio ir fraziu is Gete - jis suteike mums nakvyne uz nedideli kysi. Ta nakti drauge pareiske man papeikima uz tai, ka ji laike ta pacia vyriska prievarta, o as atsiprasinejau uz inirsi ir reakcijos staiguma. Tiesa sakant, as nezinojau, ka man reiketu daryti tokioje situacijoje - tai yra, mes, anarchistai, juk neturetume siaip sau smaugti zmoniu, kurie per daug spaudzia musu draugus, - kita vertus, ka daryti, kai tavo draugai susidure su prievarta? As uzmigau susirges.

Ryte supratau, kad mums prasidejo problemos. Pirma, pradejo snigti. Antra, Barono kalve buvo kazkur tarp Brotfordo ir dar vienos skyles, kuri vadinosi Elgas, tai buvo maziausiai per 15 myliu, o autobusai sekmadieni, aisku, nevaziavo. Galiausiai, atrode, kad nieks nesiruosia vaziuoti i ta puse, ir mes praktiskai neturejome sansu sutranzuoti masinos, - ir dar deka mano prievartos akto mes netekome vieninteles siltos vieteles Amadeile. Taip, tai buvo ekstremali situacija. As suradau visuomenini telefona ir paskambinau i Edinburga, savo pazistamiems is antikapitalistinio coffee-shop'o. Prireike keleto skambuciu, kad gautume chief-virejo numeri. Ji buvo mano draugo is coffee-shop'o, kilusio is Skaje, pazistama. Ji pasake, kad mes galime pasilikti pas ja, kad ji pasiims mus, kai tik baigs darba. Mes betiksliai vaiksciojome per sniega ir lietu senais Skaje parkais ir pilimis (ju Skaje pilna - mes aplankeme dvi, ir daug daug nuostabiu aleju, bet ziema visas sis grozis yra uzdarytas turistams, o vietiniai, kaip ir visur, visai nesirupina visais siais dalykais), kol nesupratome, kad laukti musu pazistamo pazistamos beprasmiska ir reikia bandyti patiems istrukti is Amadeilo. Pirmas vaziaves zmogus is karto mus paeme, tai buvo geras, nejaunas zmogus. Kai paklausiau ar jis pazista Barona, jis atsake, kad ne tik pazista Barona, bet kartais su juo ir isgeria ir kad Baronas - "geras vaikis". Tiesa, jis beveik nieko nezinojo apie tamsiaja Barono praeiti, zinojo tik, kad kazkada Baronas grojo "kazkokioj roko grupej". Tai mus suartino. Kai mes isvaziavome is Amadeilo i Brodfordo kelia, is niekur atsirado musu pazistama. Mes kietai pakeiteme masina kelio viduryje ir jau greitai isisnekejome su musu naujuoju vairuotoju. As greitai nupasakojau siai gerasirdei samarietei savo nora aplanktyti megstamos rok-grupes solista ir paprasyti jo iskalti man durkla. Tai pralinksmino ja ir ji nusprende siaip sau nuvezti mus iki pat kelio, einancio prie jo kalves. Buvo jau tamsu, ir as tik per stebukla pamaciau kelio zenkla "Pilis: Viduramziu kalavijai ir juvelyriniai keltu dirbiniai". As buvau taip arti, kad atrode, jog jauciu Barono kvapa - alyvos ir kraujo misini.

Mes, kaip tikriausiai ir visi kiti salos lankytojai, greitai supratome, kad tranzas - sena ir gerbiama tradicija Skaje saloje. Mes maneme, kad taip yra delto, kad vaziuojant ziema (galbut, tai yra tik sio sezono ypatumas, nes ziema nera turistu), vairuotojai pazista beveik visus tranzuojancius asmeniskai, o jei nepazista asmeniskai, tai pazista ju tevus, ir t.t. Kai mes palikome Kvilensa, uzburianti kalnu, ant kuriu Baronas stato sau nama, dvasia, didziule figura su pirstu istiestu tiesiai i dangu, pasirode tolumoje. Mes pristabdeme, kad ji paimtume, ir po keliu fraziu neaiskia Skaje kalba paaiskejo, kad jis buvo geras musu vairuotojo tevo draugas, ir pazinojo ji dar visai maza!

Musu seimininkes kieme mes pagaminome dideli spageciu ir kiausiniu puoda, kad jo uztektu mums ir namo kaimynams. Laimei, turejau su savimi mano slaptaji ginkla, kuri saugojau nuo pat Edinburgo savo priekinej kisenej - zoles maiselis penketui zmoniu. Taip, as suvokiu, kad pateikdamas zole kaip gera buda gauti nepazistamu zmoniu nuolankumui, as galiu buti apkaltintas politiniu ir moraliniu kompromisu. Taciau i svetima vienuolyna (Skaje) savo taisyklem nelisk, - be to gauti zoles Skaje yra labai sunku: atsirastu nedaug veikliu dileriu, pasiruosusiu tokiai verslo-kelionei i tokia toli nuo civilizacijos esancia vieta. O as jauciausi Marko Polo, keicianciu makaronus i nuostabius prieskonius. Zole buvo visu gerai sutikta ir greit as, mano drauge ir ivairaplauke laikinai dirbanciu Skaje moteru kompanija nuvyko i vietini pub'a svesti susitikimo. Tuo tarpu pradejo dar smarkiau snigti, keliai pasidenge ledu. Po ilgo kelio is sniego pasirode otelis, esantis mazyteje saloje salia Skaje.

Otelio viduje buvo visai kitoks pasaulis. Kaip ir dauguma panasiu vietu Skaje saloje, si oteli galima butu apibudinti kaip pusiau kapitalistine imone ir antikapitalistini skvota. Atrodo, seimininkams mazai rupejo ar kazkas mokejo uz sumustinius ir alu, kurie keliavo is ranku i rankas. Be to, mes buvome vieninteliai pub'o lankytojai. Oficiante, prisedusi prie musu staliuko, vis pasakojo pasakas apie savo nuotykius statuose ir didele meile kantri muzikai. Jai, moteriskei is salos/kaimo kazkuriuo budu teko buvoti visose vietose, kurias as, pusiau-profesionalus valkata, aplankiau pastaraisiais metais. Ji netgi atsitempte savo kantri batukus, laimetus Neshvilije ir per daug nesirupindama higiena padejo juos ant virtuves stalo. Veliau, pasirode Keit "rock-around-the-clock". Visai senyva moteriske, tikru tikriausiai 80ies, - jai tiko si pravarde: ji gurksnojo viski taure po taures, planuodama savo sekancia kelione i Amsterdama, o po to pradejo dainuoti "rock, rock, rock, around the clock...". Musu lauke dar viena smagi naktis.

Kita ryta as atsikeliau del siaubingo galvos skausmo. Kai as, slubciuodamas, leidausi laiptais i apacia, as sugebejau pamatyt tik didziules sniego pusnis. Sniego audra vis delto prasidejo. Tai yra, ji neprasidejo, ji kaip tik pasieke savo auksciausia taska. As uzstrigau nuosalej esanciame name su zmonemis, kuriu beveik nepazistu ir vienintele drauge, kuri is pradziu mielai pavadino keliones tiksla tiesiog beprotisku, dabar pradejo atvirai abejoti mano gebejimu mastyti logiskai. Greitai visos moteriskes susirinko prie televizoriaus ir ju susizavejimui ir mano siaubui, telezorius pranese, kad sniegas viska uzblokavo. As tyliai riktelejau - dabar man jau nelemta pasimatyti su Baronu. Apimtas siaubo as isbegau i lauka - sniegas buvo puses, o gal ir viso metro aukscio. Visi keliai tikrai uzpusti. Apimtas beprasmio inirsio as nuejau kelias mylias braudamasis per pusnis iki pagrindinio kelio, kuris buvo padengtas ledu, bet atrode vis dar tinkamas vaziuoti su masina. Nematyti ne vienos masinos.

As, vos judindamas kojas, grizau i sniego uzversta nama, kad ivykdyciau kita savo plano punkta... as pakvieciau Barona. Ir balsas atsake, bet tai buvo ne Baronas, o vyriskis vardu Gas. Jis pasake, kad Baronas kas ryta vezasi savo vaikus i mokykla ir islaipina juos butent cia! Taciau del sniego audros pamokos buvo atsauktos ir Baronas tuo metu tikriausiai buvo kalveje. Jeigu Baronas gali drasiai pasitikti sia audra, tai ir as sugebesiu! Kai as pranesiau apie tai savo draugei, ji jau tiesiai pradejo abejuoti ar esu sveiko proto. Ji primine, kad paskutinis keltas yra 5a valanda ir kad jei as nuvyksiu pas Barona, as tiesiog nespesiu grizti laiku - buvo jau pusiaudienis. Nors tai buvo rimtas argumentas, as niekad neleisdavau sau sustoti ties rimtu argumentu. As pasijutau labai kaltas, kad mums tenka issiskirti, kad mano draugei teks vienai tranzuoti iki Amadeilo, kad sestu ten i kelta - ir sleptis nuo salcio bare, kur as pries dvi dienas vos nepasmaugiau zmogaus! Kas zino, ka vietiniai gali iskresti. Taciau kartais reikia arba iseiti i kelia arba grizti atgal su nuleista uodega. Tai reiskia, kad turejau tik viena iseiti - ruostis kelionei pas Barona.

Stai as stoviu su istiestu pirstu, uz nugaros didziule kuprine, pilna dregnu, o dabar jau ir susalusiu dziuveseliu. Kelias buvo apledejes, del to neturejau daug vilties greitai pamatyti bent viena masina. Tada pradejau eiti. Sio pavojingai apledejusio, padengto sniegu kelio krastu as ejau apie pusantro valandos. Kai sniego gniuztes pasidare dar didesnes, as isgirdau motoro garsus. Ziurek! - tai buvo SUV, kuris sustojo salia. Malonaus veido vyrukas pasake man sokti i vidu. Jis buvo arba senstantis jappi, arba nusileides aristokratas anglisku akcentu, kuris labai skiresi nuo galu-skotu akcentu, su kuriais man teko susidurti cia iki siolei. Mano isgelbetojas ir jo zmona, irgi elegantiska angle, veze mane tiesiai i Brodforda. As sudariau jiems amerikiecio, pasiklydusi Skaje saloje, kuriam labai patinka vietine gamta ir architektura, ispudi (visa laika graziai maskuodamas musu ryskiai priesingas pozicijas klasines kovos atzvilgiu), o jie kalbejo apie fotografija, kara Irake ir apie Skaje. Kaip ir bet kuri gera buoziu porele jie negalejo leisti, kad metras sniego sutrukdytu jiems uzsiimti shopping'u - jie isleido mane prie parduotuves Brodforde.

As nuejau Elgolo kryptim, karts nuo karto iskeldamas nyksti. Praejus geram pusvalandziui as vel isgirdau pazistama SUV'o garsa. Vel mano gelbetojai-jappi ir jie vel sustojo. Tikriausiai padariau gera ispudi.As papasakojau jiems apie Barona (ne apie ta jo gyvenimo dali, kai jis buvo crust-punk grupes vokalistas, o apie ji-kalvi). Tai juos labai sudomino, nes jie gyveno saloje jau keleta metu, bet ne karto negirdejo apie Barona. Jie kaip tik ieskojo, ka padovanoti savo giminaiciams-amerikieciams - o kas dabar gali buti geriau nei ranku darbo papuosalai! Dabar as visiskai suzavejau mano seimininkus, ju visureigis leke kalnu keliais, pratiestais specialiai bebaimiams, metantiem issuki mirciai, kartais apvaziuodamas savizudes avis. Kalnai tapdavo vis aukstesni, paselusiai snigo, aviu skaicius augo, o pasaulis tapo laukinis.

Greit as jau galejau matyti tolumoje ant kalno slaito stovincia tvirtove - tai buvo "Pilis", paties Barono kalve. Mes sustojome prie tvirtoves sienos ir as susirades vartus, iejau i vidu.

Pastato viduje buvo didziule viduramziu sale, visai galima isivaizduoti vikingus, kurie cia selo, ka tik nusiaube koki vienolyna, o vienuolius pasodine ant kuolu. Ant sienu kabojo sukryziuoti kalavijai, liemenes ir viduramziu salmai. Tada pamaciau istisusi bei pavargusi, taciau pazistama veida. Baronas.

Baronas buvo truputi nustebes, kad atsirado lankytoju audros metu. Nezinau, kaip as atrodziau ta akimirka, tikriausiai kaip uzsales idiotas laukinem akim. Jis nesusipratusiai paziurejo i mane ir paklause ar "nenoretumet arbatos?". As tik pradejau atsigauti nuo salcio ir buvau visas susivarzes, taciau linktelejau galva ir atsisedau uz artimiausio staliuko. Baronas pradingo uz duru, bet greit vel pasirode su dideliu arbatinuku ir kruva puodeliu bei cukraus maiseliu ant didziulio metalinio padeklo.

Pirma, kas krenta i akis ziurint i Barona: jis atrodo kaip zmogus, kuris perejo pragara ir grizo atgal. Nerealiai aukstas ir siaubingai liesas su juodais akiniais siaurais remais. Plaukai susivele ir nepaklusnus, bet visa laika kol bendravome, maza dalis jo plauku buvo paslepta po vilnos kepuraite. Sypsena truputi siurksti del mazu veido rauksliu, matyti, kad jis - labai minkstas zmogus. Per bendravimo su zmonemis metus as pastebejau, kad tie, kuriem teka gyventi gyvenima, kurio net isivaizduoti negali, kuriems teko praryti nemaza meslo ir myzti savo krauju, - visai ne psichopatai bendraudami su kitais zmonemis, atvirksciai, jie nerealiai minksti, galbut kad konpensuotu visa kita patirti. Is pradziu, net nezinojau ka pasakyti.

As nenorejau, kad jis galvotu, jog esu kvaistelejes fanas, nukeliaves puse pasaulio, kad pamatytu ji. Nebuvau tikras kaip rimtai jis ziuri i pank-roka dabar budamas kalvis, ir ar jis isivaizduoja, kad jo grupes muzika - nevilties muzika - pakeite daugelio zmoniu gyvenimus. Ar jis zinojo, kad mes dainavome "Arise" is paties tamsiausio ir giliausio Filadelfijos kalejimo pozemio, kai mes beveik neturejome vilties, kad mus islaisvins? Ar zinojo, kad kai mes isokdavome i traukinius per ziaurius salcius Siaures kanadoj, mes dainuodavome vienas kitam "The Darkest Hour", kad neleistume musu dvasiai atsalti ir kad uzmige, sugebetume atsikelti. Ar galejo suprasti, kad klausemes "Chain Reaction" dar karta ir dar karta, kai su kaukem vaziavome meksikos keliais padeti partizanams? Ar galejo isivaizduoti, kad mes nuniuodavome "Drink and Be Merry" visa nakti, kai slapstemes prabangiuose viesbuciuose, vildamiesi ryte gauti nemokamu pusryciu? Ar galejo jis suprasti, kad kai mes mirsdavome badu, vogdavome, musemes su mentais ir rydavome asarines dujas, jo grupes muzika buvo pats geriausias soundtrack'as? As neturejau supratimo ka pasakyti.

As nusprendziau neprisidengti tuo, kad as uzsikabliaves ant Amebix anarcho-pankas. Galu gale, as neturejau pirsingo, o mano anarcho tatuiruote buvo paslepta po drabuziais, tai kad viskas, ka Baronas zinojo apie mane - tai, kad esu nenormalus kalaviju, o ne Amebix, fanas. Baronas pazinojo mane kaip keistuoli, kuris atsiunte jam kelis e-mailus ir siaip prie progos paklause ar ne jis kartais nera Amebix vokalistas.

"Tiesa sakant, Robai, as visai mazai zinau apie kalavijus. As tikrai noreciau tureti durkla, ir net ne sau, o savo draugams statuose, kuriems dabar sunkus laikai. As atvaziavau cia, ne todel, kad tu geriausias kalvis. As norejau, kad butent tu iskaltum man durkla, nes tu kazkada dainavai Amebix, o jusu muzika mums labai daug ka reiskia".

As nepasakiau, kad mums reikia kalavijo kautynems su mentais. Pajutau, kad tai gal butu nemandagu.

Kai paminejau Amebix, Barono varno sparno spalvos akys uzsidege.

"Aaa... taip, Amebix. Visada jauciau, kad isirome pries pat padarydami kazka pritrenkiancio."

As kankinausi, kaip jo paklausti. Lyg susitinki su kuo nors, kuris tave trauke jau keleta metu, ir klausi galu gale ka jis ar ji tau jaucia.

"As visada norejau suprasti viena dalyka: ar pank-rokas tau kazka reiskia, praejus 10 metu, kai tavo grupe, - o jus juk gyvenote, valgydami is siuksliadeziu, visalaika isalke, visalaika susale, vogdami ir grodami labiausiai siela draskancia muzika, kuri tik gali buti, - isiro, turi vaiku, ir uzsidirbi pragyvenimui kaldamas kalavijus? Ar jis vis dar kazka reiskia? Ar buvo verta, po velniu?"

Barono akys vis dar dege. "Taip, taip, mes buvome visai salia to, kad padarytume kai ka ispudingo. Mums truko stygu, kad grotume taip, kaip norejome. Juk zinai, yra tik A ir E."

Sita as ir pats nuspejau. "Zinai, kai mes grojome, tai nebuvo taip jau ir gerai. Labiau, pavaryk sia stora styga, o dabar kita". Jau praktiskai atsiprasinedamas uz Amebix slove, jis tese "Muzika atsirasdavo savaime is visko, kuo mes gyvenome..." Taip, muzika vis dar daug ka reiske Baronui. Dar svarbiau, kad jis vis dar vertino tai, kuo uzsieme tada. Tai sake jo akys.

As pradejau jam pasakoti apie save, apie tai, kad Amebix iki siol klausosi statuose, ir kaip ju muzika padedavo mums islikti blogais laikais. Jis linksejo... bet kaip jis atsidure Skaje po Amebix?

"Na, musu keliai issiskire. Zinai, Spaideris juk liko kaip buves, - gyvena skvotuose, groja grupese. As nezinojau kur saves deti po to kai isirome. As net ilgai apie tai negalvojau, tiesiog sedau ant motociklo ir nuvaziavau po Europa. Kuriam laikui tai tapo mano gyvenimo dalimi. Bet po to as patekau i siaubinga avarija ir taip supisau sau ranka, kad dabar jau net motociklo negaliu vairuoti. As is viso nezinojau ka daryti, turejau pazistamu Skaje saloje - ir nuvaziavau gyventi pas juos".

Tai kad istorijos apie motocikla yra tiesa. As pasakojau jam apie savo gyvenima, apie tai, kaip daug man reiskia anarchizmas, apie tai, kad kazkada leisdavau visa savo laika klausydamasis muzikos apie tai, kaip nenusilenkti dievams ar ponams, ir dabar jau kelis metus taip gyvenu. Kaip ju muzika padejo man suprasti, kad mums gresia visuotinis sunaikinimas, kad jis jau su mumis, kad reikia priimti tai kaip fakta, kad po to kovoti ir ji nugaleti.

Mes prisiminome senus draugus, musu gyvenima, musu nuotykius. Tuo tarpu arbatos puodeliai tapdavo vis ilgesni. Jappi irgi sedejo su savo arbata. As labai mandagiai padekojau jiems, kad jie atliko savo vaidmeni - nuveze mane cia, ir toliau snekejau su Baronu apie anarchija. Jappi jau pradejo suprasti, kad po geranorisko tranzotojo kauke slepesi beprotis anarchistas, o sis mandagus kalvis yra uzmaskuota rok-zvaigzde. Jie nusprende neatsisakyti sio keisto pasauliu susitikimo ir isgere arbata, nepasipurte grizo prie papuosalu.

Klausimas apie Roba Milleri paveikiusius veiksnius ir ivykius, paveikiusius taip, kad jis tapo kalviu, pakibo ore. Tai yra, tai visai ne tas, ka dauguma zmoniu pavadintu normalia karjera: vidurines mokyklos profesijos pasirinkimo konsultantas neduoda tokiu patarymu.

"As dirbau daug sudinu darbu, na, dazniausiai baruose ir oteliuose. Karta uzsinorejau kardo. Ir as paklausiau draugu, kur galima butu ji gauti. Ir ka... niekas nezinojo, kur ji galima butu paimti...nes ju praktiskai jau nieks nebedaro. Ir as nusprendziau, kad man deretu pabandyti paciam tai daryt, nes man patiko saltieji ginklai. Bet nebuvo zmogaus, kuris galetu mane apmokinti, todel as toliau dirbau oteliuose, o naktimis pats studijavau kardu gamybos amata. Is pradziu as gavau kelias knygas ir skaiciau jas, po to po truputi susirinkau reikiama iranga, ir pradejau pats kalti kalavijus. Kelis metus as pardavinejau juos prie kelio, net specialu zenkla pasidariau. Tiesa sakant, tai niekada neteikdavo pinigu. Karta Gesas papasakojo man, kad jis nori nusipirkti nama savo parduotuvei ir paklause ar nenoreciau prisijungti. Na, as ir sutikau".

Taip, tai tiesa. Baronas pats ismoko kalti kardus, visko pats, po velniu. Pasidaryk pats kalvio amatas! Ne tik tai, bet ir jo aistra durklams buvo panasi i ta aistra, kuria spinduliavo Amebix. Tai jis perteike savo amatui. Jis buvo nerealiai pasivares sioje srityje. Pasaulio lygis. Vienintelis kalvis skotijoje, jis gamina savo kalavijus, nesinaudodamas naujomis technologijomis, tik senomis jo paties rekonstruotomis technikomis. Kai jis snekejo apie kalavijus, jo akys dege ta pat sviesa kaip ir snekant apie Amebix arba motocikla.

Baronas daro ne kazkokius padirbtus kalavijus, jo kalavijai - patys tikriausi. Kalti durklai, prie kuriu negalima prisiliesti neisipjovus. Tokiu dideliu kalaviju galima nuzudyti zmogu tiesiog vienu smugiu. As ne juokauju - tai tiesa. Tai pritrenkia. Jis ismoko sio amato nuo pradzios iki galo, ir tai - irodymas, kad jei jus is tikruju sugebate kovoti, ir jei neturite ko prarasti, net jei jusu grupe ar motociklas praeityje, irjums lieka tik studijuoti senas dulketas knygas su zvake nakti skvote ar uzmirstoje saloje, - jus galite ismokti daryti viska, ka norite. Baronas - gyvas irodymas. Jis gali padaryti viska, kalavija, peili, durkla, karda, ieti... viska. Tik paprasyk.

Greitai supratau, kad mano laikas baigiasi... Man liko tik pusantros valandos iki kelto is Amadeilo, ir jeigu as laiku i ji nespesiu, tai uzstrigsiu Skaje sniege, ir net neturesiu kur apsistoti. Tai yra, as pats, savo manija panaikinau galimybes apsistoti keliose vietose, i kurias is pradziu mane ileido.

Kai as pasakiau Baronui, kad man metas, jis nusisypsojo ir pasiule naminiu sausainiu su riesutu sviestu. Paslaptinga moteris atsirado is niekur, nesina padeklo su sausainiais. Sie sausainiai buvo mano vienintelis tos dienos valgis. Dabar, kai jappi isejo, "Pilies" sale virto is parduotuves i sventes vieta, linksma zmogiskumo kampeli sniego uzpustos salos vidury. As nurijau sausaini ir daviau jam vieninteli dalyka, kuri galejau padovanoti. Tai buvo "Fighting For Our Lifes" kopija, kuri gerai apsitrine berotiskos keliones su Evanu is Meleigo i Skaje metu, ir dabar atrode pabuvojusi pragare, kaip ir pats Baronas. As daviau ja Baronui, jis su sypsena ja apziurejo ir pazadejo butinai perskaitysias. Jis tikriausiai jaudinosi del manes, nors ir juokaudamas pastebejo, kad as netenku proto, ir kad mano drauge laukia manes bare, kuriam as smaugiau vyruka pries dvi dienas.

Po greitos ekskursijos po Barono kalve, kuri atrode kaip beprotiska pusiau padarytu durklu ir kalaviju paroda, mes atsisveikinome, paspaude vienas kitam rankas, ir as nuejau atgal i sniega, nykstis i virsu.

Susitikimas su tokiu zmogumi kaip Baronas suteikia nauju jegu. Suteikia vilties. Tiek metu praejo, tiek buvo pretekstu cinizmui, tiek galimybiu parsiduoti ir priimti kapitalistines vertybes, arba nusigerti ir nudvesti, arba tiesiog nustoti kovoti, - bet jis vis dar cia, jis vis dar lieka istikimas. Aisku, jis ne veganas ir ne politinis aktyvistas. Bet gyvenime juk svarbiausia - ne tam tikros sroves savo gyvenimo budo sustatymui, fonotekos rinkimo ar politiniu pergaliu ar dar kazko pasirinkimas. Tikrasis gyvenimas - tai islikti istikimu tam, ka myli, ir gyventi gyvenima, kuri myli. Netgi kai visas pasaulis ziuri i jus kaip i beprocius, kai jie visi bando jums irodyti savo teisuma, versdami dirbti si siaubinga darba, ir mirti is bado, jeigu ji mesite, bandydami itikinti jus tiketi viskuo, isskyrus save, suteikdami milijonus pasirinkimu vartojimui ir nuskausminimui, ir, - dazniausiai - paklusymui... net po viso sio meslo, kai jus gyvenate kiekviena savo diena su vieninteliu noru - isgyventi, jus vis dar sugebate laikytis savo, gyvi ir nepavergti. Islikti istikimu savo jausmams, savo gyvenimo istorijai, savo praeiciai, draugams, kalnams, ir paciam sau - cia yra daug daugiau prasmes, nei as girdejau kokioj nors eilinej pank-plokstelej. Jeigu Baronas tikrai atsizadetu viso sito, atsisakytu savo muzikos ir zodziu, jeigu jis nusprestu, kad tai buvo jaunystes kvailiojimai ar paprastas laiko svaistymas, jeigu jis pavirstu eiliniu cinisku kalviu, tai butu didi priezastis nusivilymui. Taciau jis taip nepasielge. Tai sako jo zvilgsnis. Jis vis dar mylejo Amebix, motociklus, ir visa tai: alkis, saltis, anarchija - visa tai buvo verta. Dabar jis uzsiima tokiu pat beprotisku dalyku kaip ir Amebix: gamina kalavijus uzmirstoje saloje draugu ir sniego kalnu tarpe. Taip, tai mazas verslas, bet Baronas neuzsiima kalavijais tam, kad darytu pinigus. Jis gamina kalavijus, nes jam velniskai tai patinka. Vienintele priezastis, del kurios jis pats ismoko viso amato, yra jo noras. Kitaip ir negalejo buti. Baronas islieka istikimas.

Todel yra vietos vilciai. Visa tai verta, kiekviena paskutine akimirka. Todel kad niekas nezino, kur mums galu gale teks sustoti. Ir taip uzbaigti savo kelia, kaip padare tai Baronas, mes galime tik siekti.

As ne karto nepaklausiau jo tiesiai, ar galima nugalabyti menta vienu is jo kalaviju. Taciau as pasakiau jam, kad reikia, kad jie butu astri, ir kad mes is tikruju ruosemes jais pasinauduoti, ir kad mes anarchistai. Baronas nusisypsojo, ir atsake i visus mano klausimus, net i tuos, kuriu as nepaklausiau.

Dabar kelias tesiasi amzinai... ir saule visada svies... karta mes busim kartu... kai kirsim paskutine riba... ir jeigu as nuvyksiu pas tave... kai viskas bus pasakyta ir viskas bus padaryta, ar pasitiksi tu mane kitoje puseje, per septynis milijonus myliu nuo saules?
The Amebix

Posted by xdirtx at May 18, 2005 09:28 PM