vakar.
radau buta, ir tureciau pervaziuot tenai per siandien ir rytoj.
man atejo du laiskai, tikri, popieriniai. ir juos tureciau gaut kita diena.
tai is susijaudinimo nesugebejau uzmigti iki 5iu ryto.
pradejo piltis viena mintis po kitos, ir visos ne tokios, kur per pusvalandi uzparina ir uzsimerki, o tokios sviesios, paprastos, kaip vaikystej. galop pradejau uzsirasinet, pasisviesdamas
mobiliuju, kad jos neuzgriutu vel ir vel. nes kai tokios minty sbuna, tai jas pakartoji, papildai, vystai, sukuri, etc. ir nematyt tam galo. bet "end is important in all things" (siaip visai nieko
filmas po antrojo perziurejimo. toks ramus, ramus..).
kaip vaikystej, kazkoks nezmoniskas noras, kad naktis greit pasibaigtu, kad greit greit butu rytoj. kad tuoj eiciau, begciau, lekciau.
naktis pasibaige. iki autobuso stoteles begau. pats savim atsistebet negalejau po to kai vaziavau :]
tada atejo siandien.
ir pagalvojau, kad kartais ciniskumas pradeda smirdet visai kaip mano vaikystes anekdote:
zuikis klausia vilko:
-vilke, ka darai?
-ka nematai, sokoladuka valgau!
-o ko taip smirda?
-o as ji jau penkta karta valgau...