wasp

kapitalizmas ir vartotojiškumas

Neigti kapitalizmo įtaką vartotojiškam pasauliui tas pats, kas neigti, kad Kalėdos prarado prasmę. Žinoma kapitalizmas tarnauja vartotojui, pataikauja žmogaus norams ir naivu būtų tikėtis ugdančio ar idealistinio požiūrio, užuot pinigų vaikymosi.

Ši mintis atėjo skaitant Anthony Browne straipsnį apie komunistų mėginimus sunaikinti kalėdas. Bet ne mažiau blogai yra tradicijų iškraipymas - pusantro mėnesio leisti pinigus vardant Kalėdų, užuot susikaupime ir ramybėje pagalvoti apie jas. Tuos pusantro mėnesio vargu ar kas besusimasto apie krikščionišką Kalėdų
prasmę.

Once Christmas has been supplanted by a spiritually vacuous post-Christian orgy of consumption, the next phase of the war is to ban it altogether. Simply turn it, as Birmingham famously did, into a generic "Winterval" to make it equally meaningless to everyone. Tony Blair's Christmas cards have no reference to, well, Christmas. The Eden Centre in Cornwall has banned Christmas, replacing it with "a time of gifts".

Kita vertus, demokratinio kapitalizmo šalininkai nesiekia išsaugoti dabartinės padėties. Tai tarsi nenutrūkstantis eksperimentas tvarkant santykius tarp trijų „sistemų": politinės, ekonominės ir kultūrinės-etinės.

Ištiesų kartais pagalgoju, kad daugelis motyvų svyruoja kaip rodyklės - čia nutrūkę nuo grandinės metamės į seksualinę revoliuciją, žodžio laisvę, čia mėginame visa tai riboti, kol... Ar galų gale subalansuojame?

Enciklika Centesimus Annus buvo išspausdinta 1991 m. gegužės 1-ąją, ir nuo to momento Gegužės 1-oji jau niekada nebebus išimtinai proletarų švente. Spauda apskritai ją įvertino kaip „labai santūrų" laisvosios rinkos palaikymą. Kai kurie reporteriai priėmė ją kaip kapitalizmo ataką. Žurnalistai sukoncentravo dėmesį į tai, kad popiežius kalba apie vartotojiškumą. Vartojimo piktžaizdę jis iš tikrųjų energingai kritikavo. Tačiau ir pirmieji atsiliepimai, ir atliktos enciklikos analizės paprastai ignoravo nurodymą, kad grėsmė, kurią kelia vartojimas, yra sėkmingo rinkos ekonomikos vystymosi rezultatas. Kitaip tariant, popiežius Jonas Paulius II kalba apie ekonomiką, bet dar svarbiau tai, kad jis kartu kalba apie kultūrą ir etiką. Jis ne tiek kritikuoja ekonomikos sistemą, kiek perspėja: sėkmingas šios sistemos funkcionavimas slepia išsigimimo pavojų.

Jeigu tiesa, kad tas visuomenės modelis, išryškindamas marksizmo nesėkmes, kuriant naują ir geresnę visuomenę, tuo pat metu nepripažindamas, kad moralė, teisė, kultūra ir religija yra vertybės ir turi turėti autonomiją, susisieja su marksizmu savo pastangomis nukreipti žmogų tik į ekonominę sritį ir materialinių poreikių tenkinimą" (19).

„Pačioje ūkinėje sistemoje nėra kriterijų, kurie leistų tiksliai atskirti naujas ir tobulesnes žmogaus poreikių patenkinimo formas nuo dirbtinai sukurtų poreikių, trukdančių formuotis subrendusia asmenybei", - rašo popiežius (36).

Popiežius su įkarščiu kritikuoja visa, kas, kaip jis sako, redukuoja žmogaus asmenybę iki ekonominio reiškinio. Todėl enciklika nukreipta ir prieš marksistus, ir prieš tuos, kuriuos jis kartais vadina „radikaliais kapitalistais". Žmonės, ginantys „radikalųjį kapitalizmą"
(Amerikoje jie save vadina libertarais), dažnai mano, kad visa visuomenė gali ir turi būti valdoma padedant rinkai.Europoje tokia pozicija paprastai laikoma „liberalia". „Enciklikoje Rerum novarum, - rašo popiežius, - kritiškai vertinamos dvi visuomeninės-ekonominės sistemos: socializmas ir liberalizmas". Šventasis Tėvas, be abejo, prisideda prie tokios kritikos.

Pavyzdžiui, kai popiežius smerkia vartotojiškumą, jis kalba apie žmogaus nuodėmingumą, apie fenomeną, kurio neįmanoma apibūdinti pasitelkus ekonominę analizę. Jis kviečia ekonomikai nuosekliai grąžinti jos tikrąją vertybę, kuri mūsų laikais pateko į tokią infliaciją. „Ta kritika yra skirta ne tiek konkrečioms ūkinėms sistemoms, kiek tam tikrai etinei-kultūrinei sistemai, - rašo jis. - Juk ūkis yra tik sudėtingos žmogaus veiklos aspektas ir matas. Tačiau jeigu jis suabsoliutinamas, o prekių gamyba bei jų vartojimas galų gale atsiduria visuomeninio gyvenimo centre, ir tampa jam vieninteliu, nepaklūstančiu jokiai kitai vertybei, tai priežasties reikia ieškoti ne tik ir ne tiek pačioje ūkinėje sistemoje, nes pagrindinė to priežastis, kad visa ūkinė-kultūrinė sistema , nevertindama etikos ir religijos, susilpnėjo ir jau tenkinasi tik tuo, kad kuria gėrybes ir
teikia paslaugas".

So who are the modern-day Scrooges, Grinches, Cromwells and Castros, and what motivates them? In most cases, the Chistophobes use the excuse of multiculturalism, insisting that celebrating Christmas is offensive to non-Christian minorities, often citing Muslims. But the
truth is that it is done in the name of Muslims, rather than at the request of Muslims, who accept the existence of Christ. Muslims, Jews, Hindus, Sikhs and Buddhists don't mind Christmas celebrations any more than Christians object to Diwali, Eid or Chanukkah. As Trevor
Phillips, the Chairman of the Commission for Racial Equality, said: "It's not offensive to minority communities to celebrate the festival of Christmas."

hmm

Taigi neplakant visko į vieną krūvą, galiu pasakyti, kad per artimiausias kalėdas tikrai būsiu su šeima, atiduodamas duoklę kultūriniam paveldui ir tikrai nepirkinėsiu nereikalingų šūdų, vien dėl to kad pirkti. Vartotojiškumas yra tada, kai perki be koncepcijos. Mąstyk!