pelytei...
Nuimk ružavus akinius...
O dabar nuimk juodus akinius...
Ir iš viso kam tie akiniai?!
Na jo, jeigu blogai matai, tai tada paimk normalius akinius ir gerai juos išvalyk.
Dabar atrodo pavasaris?
Išeik į gamtą, pakelk akis, pažiūrėk...
Viskas žydi, viskas siekia dangaus...
O tu, ar nori irgi žydėti?
O gal dabar vasara?
Pabėk nuo miesto, nuo betono, pakelk akis, pažiūrėk aplink...
Gyva, viskas gyva...
O tu, ar nori irgi būti gyvas?
„Taip, viskas tvarkoj su pavasariu ir vasara“, - tu sakai.
„Bet ruduo ir žiema? Kam gyvent rudenį, pavyzdžiui?“
Pakartoju, nuimk juodus akinius...
Auksiniai lapai skrenda.
O tu, ar nori irgi skristi?
Žemė ruošiasi miegui.
O tu, ar nori irgi ramybės?
Lietus nuplauna dulkes.
O tu, ar nori irgi gaivumo?
Pirmi šalčiai šokinėja per šakas.
O tu, ar nori irgi ataušti nuo vasaros karščio?
„Ką gi, o žiemą?“
O žiemą baltas patalas užkloja.
O tu, ar tau irgi patinka, kai tave užkloja šilta antklode?
Skaidrus sniegas tyliai nusileidžia.
O tu, ar nepasiilgai skaidrios tylumos?
Taip, gamta mirė.
Bet ji mirė tam, kad prisikeltų ir vėl.
O tu, ar gyveni tam, kad numirtum?
Ar gyveni tam, kad prisikeltum?