vorona

Ilgas kelias, bet garbėtroškos nesupras,
Jie sako žiną kur jis gali nuvest.
Ką gi, ką gi,
Dievas leidžia jiems tikėti savim,
Jis nedraudžia, nespaudžia,
Jis tiesiog leidžia eit.
Ir nukritęs žmogus pagaliau gi supras,
Kad vis ėjo ne ten,
Ne ten kur galėjo atrast
Ramybės, paguodos ir meilės sparnu,
Jis tiesiog ėjo savo ego keliu.
Be paguodos, be meilės,
Be peace, flowers and love,
Ėjo vien tik patenkint savosios “aš” užgaidų.
Bet tuo vis nesibaigė išdidumo eitynės,
Jis kaltina Dievą, esą dėl Jo jis nukritęs.
Ir ko jam besakė - nenorėjo klausytis.
Užsikirto ant natos: ”Čia Jis visko kaltas!”
„Žmogeli, žmogeli, ar ne pats užnorėjai
Plačiai žigioti ir švilpėti pavėjui?
Šaukti ir rėkti: „Aš radau savo kelią!“?
Štai išrinkai, ko gi dar buvo ši valia?
Aš Meilę tau duodu, tu gali nepriimti,
Aš Šviesą tau rodau, tu gali nematyti,
Bet kuo gi Aš kaltas, kad dripsai išsitiesęs,
Kad išrinkai šitą kelią ir Manęs neklauseisi?“
Ačiū Dievui už tai, kad moka atleisti,
Jis nepaniekins, Jis tiesiog leis suprasti,
Kad laisvė yra, ji yra tiktai Meilėj,
O išdidumas nukris į savimylos „laimę“.