Trys knygos
Neperseniausiai teko per kelias dienas sukramtyti keletą ne per didelių knygelių. O dabar surašau šį bei tą apie kiekvieną jų.
Ugnė Barauskaitė
“O rytoj vėl reikės gyventi”.
Knygos patiekiamos tinkamo dydžio kąsniais yra daug skanesnės nei tos, kur pats esi verčiamas jas raikyti. Kiekvienas pseudoemailas (iš jų ir susideda knyga) yra kaip tik tokio dydžio, kad galėtum jį lengvai ir gardžiai nuryti ir pulti prie sekančio. Nors kai kurie kąsniai ir prėskoki, juos ryti nėra apmaudu – visada žinai kad sekantis (ar dar sekantis) kąsnis atkeliauja su gerai ar bent neblogai parinktais prieskoniais ir taurele žiaunas tampančio humoro. Krimst, krimst, gurkt ir jau paskutinis puslapis.
Dar viena knygos savybė (jei leisit, pliusas) yra tai, kad herojė kalba į malonųjį skaitytoją taip, lyg jis būtų geras bičiulis, ne vieną pūdą druskos kartu suvalgęs. Nebūčiau nustebęs jei skaitant būčiau pradėjęs savo telefone ieškoti herojės numerio, kad paskambinčiau kaip senai pažįstamai ir pakviesčiau alaus. “Tiesa yra tai, kuo tikite” sako autorė ketvirtame knygos viršelyje. Meluojate, Barauskaite, numerio aš vis dėlto neradau!!!
Paulo Coelho
“Vienuolika minučių”
Kiekviena nauja perskaityta šio autoriaus knyga yra n kart n kartų blogesnė už anksčiau skaitytąją, kur n yra perskaitytų jo knygų skaičius. Ir nesvarbu nuo kurios pradedi - vis tiek rašo tą patį. Man tai buvo trečia jo knyga. Pirma buvo “Alchemikas”, antra – “Penktasis kalnas.” Nesunku paskaičiuoti, kad “Penktasis kalnas” buvo keturis kartus blogesnė už “Alchemiką”, o “Vienuolika minučių” – net devynis kartus. Jei sugalvosiu perskaityt dar vieną, ji bus net šešiolika kartų blogesnė. Gal net verta susigundyt.
Na bet ne viskas taip tamsu – jei patektumėte su ta knyga į negyvenamą salą, galėtumėte pasidžiaugti, kad tai bent jau ne “Džonatanas Livingstonas Žuvėdra.” Dar yra kur kristi. Ypač kai tai tik didina pardavimus.
Georges Bataille
“Akies istorija"
Bandymai padaryti šitą knygelę dar bent šiek tiek nešvankesne (nešvankiu tekstas vadinamas tada, kai vertėjas versdamas rašo tokius žodžius, kurių pats nė nesugalvotų vartoti kalbėdamas su draugais –panaudotų kokį rusišką), matyt, būtų padarę ją juokinga ir visiškai neįtikima. Dabar iki pat knygos pabaigos svyruoji klausdamas ar (ir kiek) ji autobiografiška. Pabaigoje sužinai, kad ji išties autobiografiška, bet labai jau netikėtu ir nenešvankiu būdu. Bandymai atsiminti fantazuojant. Bandymai atkurti prikuriant. Bandymai ryškiom spalvom nuspalvint netvarias ir susimazgiusias prisiminimų gijas. Na bet čia dar nieko ypatingo – panašiai veikia ir mano (įtariu kad kiekvieno mūsų) atmintis: atsiminimų epizodai aplimpa maloniom smulkmenom, barokiškais užraitymais ir mažais gerėjimosi savimi trupiniais.
Metam šituos formalumus į šalį ir klausiam to, kas įdomiausia. Ar akis be kūno gali regėti? Jei taip, tai gal galiu savo akį pasiųsti ten, kur žvilgtelėti draudžiama ar neįmanoma? Jei ne, bent jau galiu įsivaizduot, kad tai įmanoma. Galiu pasiųsti patį žvilgsnį. Ar bandėte kada nors žvelgti į kelią iš važiuojančio automobilio duslintuvo? Žvelgti iš cunamio bangos į persigandusius žmones? Pasaulis pilnas įdėmiai žiūrinčių akių ir jei nori, jos gali būti tavo akys. Štai tokios akys virtų kiaušinių,jaučio sėklidžių ar išplėštos kunigo akies pavidalu ir dalyvauja Bataille žaidimuose žvelgdamos ten ir iš ten, kur ir iš kur norėtų žvelgti pats Bataille.
Štai tokiais dviem rakteliais atrakinau šią knygelę.