vd

RPT?
Ar tau neatrodo,kad Svedu welfare state modelis yra socialinio optimumo idejos pagal strateginio losimo principa pritaikymas?
Kai suzinosime kam kas naudinga, padarysime,kad vieniems nebutu labiau naudinga nei kitiems:)

galbut, galbut.

Bet ne iki galo. Pavyzdziui dabar visos Skandinavijos salys kartu emesi tyrimo, kodel maisto prekes Skandinavijoj gerokai brangesnes uz Europini vidurki. Santykinai dideli mokesciai ir dideli atejimo i rinka kastai nepaaiskina tokio didelio skirtumo. Bet formuluodamos tyrimo tikslus atsargiai pranesa: norim issiaiskinti tikraja padeti ir paziureti ar apsimoka imtis kokiu nors ekonominiu veiksmu padeties keitimui. Welfare valstybei galu gale apsimoka, kad prekybos tinklai palaikydami aukstas pomidoru kainas ir atsisakydami pirkti pigesnius pomidorus is Lenkijos, uztikrintu vietiniu fermeriu auksta pragyvenimo lygi. Prekybos tinklai, noredami pasiteisinti pries rinkos liberalizavimo salininkus aiskina: svedijos pirkejai pageidauja svediskos produkcijos, kas yra visiskai ne taip, nes svedijos pirkejai, kaip ir visi kiti, pageidauja pigios produkcijos. Tokiu atveju tai, kas yra strateginis losimas tarp prekybos tinklu ir vyriausybes, nera strateginis losimas tarp pirkejo ir prekybos tinklo.

nesu game theory specialiste,
bet abu atvejai yra strateginiai,
nors ir skirtingi losimai. Skirtumas tas, kad prekybos tinklai, atstovaujantys fermeriu interesus, ir vyriausybe labiau linke kooperuoti(coordination game), kad uztikrintu savo interesus ir rinkos stabiluma, o pirkejai priversti defektuoti pamate aukstas kainas ir pirkti tik !puse! agurko (tai neisgalvota istorija apie kai kuriuos Norvegijos sostines gyventojus). Du kilogramai siuo atveju yra neracionali auka, o atsisakymas pirkti laukiant nuolaidos arba bojkotuojant kaina neuztikrina, kad kiti visgi nepirks puses delikatesinio agurkelio.
Buvo laikai , kai juodus ikrus valgydavo saukstais, o dabar jie brangesni uz sidabra.
Agurkas nera ant tiek ribotas resursas, bet dirbtinai tai padaryti nera sunku. Daznai prisimenu Cipolino ir Senjoro Pomidoro dekretus, bet cia jau kita istorija iki to dar toli:)

o as maniau, kad tokiais atvejais klausinetojas tiesiog nepadoriai kisasi i asmenini gyvenima

Saunuolis(e) br.
To is taves ir laukiama:)
Kapitalistas dabar sypsosi savo bedante burnyte, ploja letenelemis ir kartkartemis is pasitenkinimo pasitrina pilveli.

Is tavo zodziu (pirmoje pastraipoje) atrodytu, kad nudienos lietuvis nemano taip kaip as. Ar mano paziuros tikrai tiek pat naudingos kapitalistui kaip ir nudienos lietuvio paziuros?

Ai as dabar isvis nezinau kas ten kam naudinga.

Tiesiog smalsu pasidare, kodel kai kurie zmones taip audringai reaguoja i uzuominas apie uzdarbi. Kazin ar klausimas "Kiek uzdirbi?" pats yra daug intymesnis ir asmeniskesnis uz klausima "Ar skaniai papietavai?" Cia gilesnes priezastys turetu but. Pamenu mano tevo darbe atlyginimus duodavo vokeliuose ir grieztai drausdavo apie tai kalbetis. Kartais tai irasoma net i darbo sutarti. Kodel? Ogi todel, kad darbdavys galetu itikinti mazai gaunati, kad jis gauna normalia alga, kad galetu pasiulyti ketinanciam mesti darba geram darbuotojui papildoma simteli kitiems nezinant ir nereikalaujant to paties ir taip toliau. o nuo tokiu proceduru iki iprociu visuomeneje suformavimo nelabai toli.

Nezinau kaip buvo pries gera desimtmeti, nes buvau per mazas, bet itariu, kad buvo daug maziau su tuo susijusio zaparo. "Laisvejancioj" visuomenej esi priverciamas vertinti savo "asmenini gyvenima" tokiu budu, kuris apriboja tavo laisve i informacija apie kainas darbo rinkoje. Jautiesi ginantis savo asmenine laisve, o is tikruju parsiduodi i vergove.

Aisku, gal cia yra paprastesnis paaiskinimas, bet sitas man atrodo irgi tiketinas.

jeigu naudotume laisvos rinkos zargona,
tai pajamu t.y. savo darbo kainos slepimas uz "asmeninio reikalo" skydo
reikstu "juodosios" darbo rinkos egzistavimo galimybe:)