jis gali plaukti žolėje. juodoje, smilkstančioje. gali. gali ir šokti į apačią ir pasilikti viršuje. aš galiu apdainuoti dabartį, kuri šiandien yra vakar. aš galiu bėgti, kristi, skristi, degančia širdim, vis dar, ašarotom akim, griūti, kraujuoti, nekreipti dėmesio į nubrozdintą kelią, dėl kurio kaltinu asfaltą. aš galiu pavargti, sėsti ant "realybės" ir ilsėtis. spjauti karštą vandenį, nudažytą mėlynom ašarom, apsidairyti ar liko aplink žmonių ir bėgti toliau. toliau toliau. kuo toliau nuo ten, kur buvau pirmai, kuo toliau nuo čia, kur esu dabar. žinau, kad vėl spjausiu ir vėl bėgsiu iš ten, kur dabar nubėgsiu. ne, man neatsibos. mane tiesiog kandžioja tie patys silpni gyviai, nuobodūs, pūkuoti, gerais apsimetinėjantys katinai. didelė smulkmena. aš galiu šokti į sustingusią jūrą, kuri, žinau, mane priims. pasinerti į ją, mesti aštrią pykčio kriauklę į nerūpestingą išminties langą, nes man nereikia permatomos išminties.
vakar visa tai gyvenau
gyvensiu dar kartą.
gimiau.
ilgiuosi vakardienos, nubrozdinto kelio, kuris vis dėl to nukrito pamatęs kiek aplink neįmanomo absurdo. vakar diena mirė, bet gimė jos nebūvimas. gims rytojus, bet mirs šiandienos buvimas.