jei kada suprasim paukščių giesmę, jie išskris ir niekada negrįš
mes galėtume suprasti, bet norim juos matyt
norim tenkint savo žibančias akis, jomis purvint plunksnas paukščių
patys nesugebėjom dangun užlipt, nes bijojom aukščio
dabar įsivaizduojam, kad sparnais paukščio skrendam
o į juos tik žiūrim, stebim, tylim, krentam
jausti gėdą mes turėtume, jei sava širdim dar jaučiam
jei savas akis dar turim, jei kvėpuojam savo plaučiais