tragedija

jis buvo svajotojas, jis vis svajodavo,
jis niekur netiko, net nežinojo pats
apie ką mąstė, apie ką svajojo
visur ir visados

net ir kai sėdėdavo su draugais
jis vis svajojo apie nežinomą toli toli

įsimylėjęs jis visados buvo.
jautėsi pasiklydęs,
bet mylėjo iki dugno ir visados:
pavasarį, rudenį, sniegui krentant,
degant vasarai ant angelų sparnų.

jis įsimylėjęs ėjo per pasaulį,
pasiklydęs, nepritapęs kaip šuo.

jis vis svajojo
kada nors bus laimingas
mylės amžinai
amžinai bus mylimas
apkabintas

bet dabar jis verkia
vienas, pasikūkčiodamas
vienas.