tragedija

Ėjau aš tada į parduotuvę. Buvo viena iš tų dienų, kai, prabudęs ryte, dar gulėdamas lovoje galvoji apie kažką skanaus, ką galėtum pasigaminti. Tada atsikeli, nusiprausi, o kai ketini pasigaminti kažką, apie ką galvojai gulėdamas lovoje, supranti, jog neturi visų tų reikiamų dalykų.
Taip buvo ir šį rytą. Neturėjau net batono, ką jau ir kalbėti apie sviestą. Daugiau nieko ir nereikėjo. Aš labai paprastas žmogus, gaunu mažą atlyginimą (turbūt dėl to, jog mano atlyginimas mažas, aš ir esu labai paprastas žmogus), tad ir valgau paprastai. Man tikrai skanu batonas su sviestu. Apie kitus dalykus, skanesnius ar įmantresnius, aš net negalvoju. Kažkaip nešauna galvon.
Jau vaikystėj pusryčiams valgydavau batoną su sviestu. Kartais, turiu prisipažinti, tai pabosdavo, bet ilgainiui susitaikai su tuo, ir, žiūrėk, kitą rytą vėl sėdi su šypsena, nes yra batono su sviestu ir tau be galo linksma ir gera, kad, va, gali valgyti. Ir ne bet ką (o tai yra labai svarbu!), o batoną su sviestu.
Niekada nesuprasdavau tų vaikų, kurie atsisakydavo valgyti, pradėdavo ožiuotis ir kitaip išsidirbinėti. Turbūt taip buvo dėl to, jog aš buvau labai paprastas, o jie ne; turbūt jie buvo nepaprasti. Taip, turbūt taip ir buvo.
Taigi, nors ir kasdien aš pusryčiams valgydavau tą patį, tačiau būdavo tokių velniškų dienų, visai kaip ši, kai prabudęs neturėdavau ką valgyti.
Nuėjęs į parduotuvę pradėjau ieškoti sviesto. Sviesto buvo daug ir įvairių rūšių: sviestas, sviestas su prieskoniais, sūrus sviestas, sveikas sviestas.. Kainos svyravo nuo 2,39 LT iki 3,99 LT.
Ir dabar, galvodamas apie sviestą, aš prisiminiau vieną paskaitą. Tai buvo seni laikai: man dvidešimt metų, studijavau tada archyvistiką, bet kažkodėl mūsų studijų programoje buvo toks dalykas kaip kartografija – mokslas apie žemėlapius. Laikas tų paskaitų metu labai lėtai slinkdavo, jei išvis susiprotėdavo slinkti. Vienos paskaitos metu, tai buvo viso labo antroji kartografijos paskaita, mums ilgai aiškino apie Žemės formą, žemėlapių sudarymą, meridianus, lygiagretes, planus, kad Žemė nėra apvali, kad ten.. Daug daug visko aiškino. O aš žiūrėjau pro langą, buvo graži diena, tokia neįprastai šilta žiemos diena. Tai buvo vasario 14 diena, kai visi tiesiog trykšte trykšta meile vieni kitiems. Tik aš kažkaip netryškau, nežinau.
Pasirinkau sūdytą sviestą, nes tokio niekada nebuvau ragavęs, nors ir, va, kai pagalvoji, net dvidešimt metų aš kasdien naudoju sviestą.
Anksčiau sviestas nebuvo toks sureikšmintas dalykas. Buvo sviestas, ir tiek. O po to kažkas atsitiko. Pradėjo rašyti „augalinis riebalų mišinys“. Žinoma, liko ir sviestas. Aš iškart įžvelgiau, kad visame tame reikale slypi apgaulė: galvojau, kad tiek viena, tiek kita, yra tas pats dalykas, bet mes, įpratę prie sviesto, ir toliau pirksim sviestą ir mokėsim daugiau negu tie, kurie pereis prie „augalinio riebalų mišinio“, kuris, be kita ko, buvo kur kas pigesnis.
Tą vasario 14 dieną aš gavau raktą nuo kambario studentų bendrabutyje ir išsikrausčiau gyventi ten, palikęs merginą, su kuria buvau kartu dvejus metus.
Batonų buvo daugiau nei sviesto. Ėmiau paprastą, bet, galvoju, juk jie visi paprasti. Anksčiau, būdavo, galėjai tikrai pavalgyti batono (pvz. su arbata), o ir pigesnis būdavo vos ne dvigubai, o dabar, girdi (ir matai), jie labai prasti, turbūt ten tik vanduo, net miltų nėra, arba jie labai prastos rūšies, bet užtat kainuoja oho kiek!
Susimokėjau. Nuolaidų kortelės vis dar neturėjau toje parduotuvėje. Vis man atrodo, kad gyvenu dar ne taip prastai, jog man jos reiktų. Ir nors kartais, o gal net ir labai dažnai man pinigų trūksta, bet ne, aš vis tiek neprisipažįstu sau, kad gyvenu (turbūt) (truputį) vargingai, ir man toji nuolaidų kortelė sutaupytų bent dvidešimt litų per mėnesį, o gal ir šiek tiek daugiau.
O jums dvidešimt litų yra daug? Man taip. Prisimenu, būdavo laikai, kai už dvidešimt litų sugebėdavau prasimaitinti visą savaitę. Valgydavau batoną su sviestu pusryčiams, pietums būdavo spagečiai su sviestu, o vakarienei, jeigu ją išvis valgydavau, būdavo vėl spagečiai su sviestu. Spagečiai visada yra gerai, ypač už 1,29 LT. Kas trečią dieną pietums ar vakarienei valgydavau sriubą iš pakelių. Ji kainuodavo nuo 0,49 LT iki 0,99 LT. Galvodavau, iš ko ji padaryta. Dar ir dabar kartais galvoju, bet iš tiesų atsakymo nenoriu net sužinoti. Turbūt visokie blogiausios rūšies prieskoniai plius makaronai iš plastmasės ar dar iš ko nors..
Taip maitinantis po mėnesio pradėjo skaudėti skrandį, dar vėliau kažkas blogai pradėjo darytis ir su širdimi. Būdavo, sėdi ar darai kažką, ir kaip suims širdį, jau taip suims, kad nei įkvėpsi, nei ką. Tai taip ir sėdi, kvėpuodamas kiek galima rečiau ir kaip įmanoma silpniau.
Dabar taip jau nėra. O ir maistui praleidžiu net 30-40 LT savaitei. Gyvenimas gerėja. Taip ir per televiziją dažnai mūsų šalies politikai sako. Aš jiems pritariu. Juk neveltui mūsų šalyje pradėjus blogėti pragyvenimo lygiui (užmirškit visus, uždirbančius daug ir neskaičiuojančius, kiek jie praleidžia maistui per savaitę; visas pasaulis laikosi ant tų vargšų ir mažas pajamas gaunančių nuvargusių žmonių, kurie dirba ir dirba, kad tik galėtų ilgiau išgyventi ir kad galėtų toliau dirbti, tik dar daugiau ir kur kas sunkiau), mūsų žmonės išmoko taupyti pinigus, išsiversti su minimaliu atlyginimu ir dar kai kurie už savo pinigus išmoko išlaikyti savo senus tėvus ar brolius, sugrįžusius iš kalėjimų arba visai prasigėrusius.
Ir tikrai, atrodo, kuo gyvenimas sunkesnis, tuo mūsų tauta turi didesnį norą gyventi. Peržvelgus visą šalies istoriją, mes nuolat buvom spaudžiami. Tai viduramžiais mus naikino, nes tikėjom medžiais ir saule, o tie atėjūnai jau buvo pažengę taip toli, jog tikėjo kažkokio vyro portretais ir kryžiukais; tai po to, kai žmonės išprotėjo (vėlgi tie patys, kurie viduramžiais troško pakrikštyti mus žudydami) ir pradėjo dėtis aukštesne rase, mes tapom jų pavergti, tik kažkodėl visam pasauliui mes atrodėm jų sąjungininkai ir niekas neskubėjo mūsų gelbėti, nes kam gelbėti skęstantįjį? Gali pats paskęsti. Net ir vėliau, po tų karų, mes tapom komunistais – vėlgi, ne savo valia. Dar ir dabar žmonės kartais kalba, kad tada buvo geriau. Ką aš galvoju? Nieko. Kaip buvo, taip mums buvo gerai, mes neišnykom. paskutiniu metu mes netgi persikėlėm į kitas valstybes, kur darom daug nusikaltimų ir šiurpinam tuos gyventojus.
Bet apie politiką užteks. Ji buvo ir bus. Net kai vėliau, o gal ir labai greitai pasaulį valdys robotai, jie irgi be politikos neišsivers.
O anksčiau aš gyvenau gerai. Tiesa, ir dabar gyvenu gerai, bet pašaliečių akimis tikrai atrodytų, jog anksčiau aš buvau laimingesnis. Gal ir buvau, bet visa bėda tame, kad man atrodo, jog aš visada gerai laikausi, kad ir kaip ten viskas bebūtų. Valgydavau daug ir visko, daug visko šiaip pirkdavau, nors dažnai tų dalykų man ir nereikėdavo. Turėjau merginą. Vos ne kasdien į kiną ar teatrą, vakarieniaudavome kavinėse, jeigu ne restoranuose. Ir, mano supratimu, gražesnį rūbą jai dažnai nupirkdavau.
Bet baigėsi viskas taip pat greitai, kaip ir prasidėjo. O ir pinigai kaip tik tada baigėsi. Gal dėl to ir draugystė baigėsi, gal. Aš ne pats tai sugalvojau, man žmonės pakuždėjo. Dar pakuždėjo, jog ji, atseit, su manimi tik dėl pinigų buvo. Išnaudojo mane, taip sakant. Žinot patys, tokių istorijų yra be galo daug, bet aš, tiesą sakant, nelabai tikiu, ką žmonės kalba. Tai merginai tiesiog pasidarė labai blogai ir jai reikėjo pabūti vienai, kad viską suprastų, taigi mes ir išsiskyrėm. Tada likau vienas visaip, kaip tik galėjau – be būsto, be pinigų, be jos.
Ir štai dabar aš gyvenu studentų bendrabutyje. Čia galima naudoti kiek tik nori elektros, kiek tik nori karšto ir šalto vandens, o internetas visai nieko nekainuoja. Gerai man. Kartais, aišku, čia būnant sunku mokytis, nes kaimynai garsiai klausosi muzikos arba geria (irgi garsiai), bet šiaip čia gerai. Gerai man. Juk sakiau – visada viskas yra gerai mano akimis žvelgiant į savo padėtį. Net gyvenimas su labai mažai pinigų, arba gyvenimas, kai, atrodo, neturi kur gyventi ir miegi po tiltu, yra geras. Viskas eina tik geryn. Ir kažkada bus labai gerai, labai labai, aš jums sakau. Vieną dieną mes turėsim tiek mažai, o po to greit ir visai nieko neliks. Mes neatsimerksime. Mes būsime mirę. O juk mirę niekada ir negrįžta iš Ten, nes jiems Ten labai gerai, juk taip? Taip. Taip man prosenelė sakė kažkada. Tarp kitko, ji irgi dar negrįžo.
Kada nors mes visi išeisim ir negrįšim. Tada kiti žmonės užims mūsų vietas: bute, lovoje šalia našle likusios moters, transporto kamštyje, darbovietėje, prie stalo ryte su batono riekele, aptepta sviestu, ir žvelgs į tas pačias vietas už lango kaip ir mes anksčiau. Ir jie žinos: kada nors jiems bus kur kas geriau, nei dabar. Kada nors jie visi išeis ir negrįš. Užtenka gi tų vargų čia, reikia kartais žmogui ir pailsėti.
Grįžau namo ir pavalgiau pusryčius. Sviestas su batonu. Nuostabu.