Iš kažko.
Ne ne, kaimas dar toliau už Rokiškio. Visai prie Latvijos sienos. Ne, močiutė nesėdėdavo fotely (jai tikriausiai per didelė prabanga būtų), ji lakstydavo pas gyvulius tai šen, tai ten. Ir nebuvo vaikystė pilna provincijos idealų, nes ten nieko idealaus nebuvo. Eilinis alkokaimas su savais vaidais, taškais, savižudžiais ir davatkom.
***
Taip, miegodavo močiutė truputį. Kai aš atsikeldavau, jau būdavo apėjus visus gyvulius, iškepus blynų, kuriuos mielai krimsdavau su vyšnių uogiene. Jie buvo tokie kaimietiškai pasūdyti. Labai maloniai. Mama (tikriauiai kaip negeroji marti) visad sakydavo, kad jie kažkokie neskanūs ir prisigėrę taukų, bet man tai tikdavo kažkaip. Patikdavo man kažkaip kartais ten. Pakalbėdavau to krašto tarme. Plaudavau galvą kartą per dvi savaites, nes patogumų kaime, žinia, nėra. Iš vis tie vasaros vakarai, kai sėdėdavau kieme ant suolo, mane rydavo uodai ir žiūrėdavau, kaip iš kaimyno būdelės-restorano lenda vis girtesni ir vis labiau ant dviračių neišsilaikantys žmonės, kvepėjo kažkokiu absurdu ir negalimais obuoliais. Bijodavau vaikų kai kurių, bet su pusiaugiminenežinaukokiu sveikindavausi kaip tikri kaimo vyrai -- pakeldamas ranką ir linktelėdamas. Apie ką aš čia.
***
Nežinau, tiesiog tik dabar susimąsčiau apie visą tą lengvą absurdą, kuris ten vykdavo. 11-12 metų berniokas, jau apsispuogijęs, skaito nekrologus. Skaito graudžius užuojautos žodžius. Sūrio gatvės 13-ojo namo gyventojai liūdi kartu su Steponu Mieliūnu dėl tėvelio mirties. Vienas Dievas težino, kodėl aš skaitydavau tokius dalykus. Bent jau savo sąmonėj paaiškinimo nesurasiu.
Prisimenu kunigą. Prisimenu poterių nemokėjimą ir savo vienintelį juodą švarką tarp visų kitų baltų marškinių per pirmąją komuniją. Juoda(balta) varna?