March 21, 2010
you could live in the sea and I could be a bird (pavadinimas su turiniu neturi nieko bendro)
Aš esu baltas šviečiantis rutulys apgaubtas juodu kiautu. Kiautas beveik sutrupėjęs. Nors kai kur dar neleidžia prasiskverbti spinduliams. Ta balta šviesa tarp saulės ir mėnulio. Nes saulė per geltona, o mėnulis per daug miręs. Ornamentuose užgrobti žodžiai (nesu tikra, ar reikia žodžių). Fonas - dangus. Ornamentuose - paukštukas? Kas dar?
(vienas iš eskizų galvoje ir jau tuoj molberte)
Posted by solio at 3:53 AM | Comments (1)
August 7, 2009
vieno ketvirtadienio vakaro kronikos
Aš įsimylėjus. Aš nusikalstamai įsimylėjus tai, kas laikoma nereikalingu. Aš nusikalstamai įsimylėjus žalią suknelę ir mergaitę dainuojančia "slow". Myliu vakarus su baltu vynu ir pavydžias kalbas apie tai, ko niekad nebus. Bent jau neplanuojama, kad bus. Tuos vakarus, kai laikas teka pagal kiekvieno ritmą. Ir net jei visiems tai yra pusė dešimt, kažkam tai gali būti pusė dvylikos. Pagal tą laiką, kurį rodo laikrodis ant rankos. Ir netikiu visais tais grinviče nustatytais tiksliais laikais. Hey angele, tai šitaip paprasta. Kai kas iš mūsų galvoja, kad yra labai protingi, nes žino kas ir kaip vyksta su akcijomis. Kai kas iš mūsų programuoja ir daro voo-doo. Kai kas iš mūsų geria baltą vyną ir nelaukia rytojaus. Kai kas, kai kas galvoja, kad rado išeitį. Aš nenoriu trukdyti, bet išeities nėra. Net jei esi vilkolakis ir šianakt tavo naktis. Nes neprisimeni žvėries laiko. Nes niekad nežinai kas tikriau - tu ar žvėris tavyje. Ir nekalbu apie nulaižytas soliariumines katytes. Ir net nežinau kas kalba - aš, ar vyno išlaisvintas padaras manyje. Hey angele, rytas ateis ir toliau gyvensim. Kai kas matys nuplautą Gedimino prospektą, kažkas važiuos pro Žirmūnus į darbą. Kažkas galvos, kad filmai rodomi LNK yra patys geriausi. O aš šypsausi galvodama istorijas, kurių niekad nebus. Žalios suknelės ir nemiga.
Posted by solio at 12:37 AM | Comments (1)
January 7, 2009
įkvėpti, iškvėpti
Aš esu mažas žvėris, per pūgą bėgantis sniegu. Šaltas oras mano plaučiuose susimaišo su cigarečių dūmais. Aš iškvėpiu tai garu. Svarbiausia - kvėpuoti. Tas ritmas ir vėl. Iškvėpti. Įkvėpti. Būti. Iškvėpti, įkvėpti. Aš ir pasaulis. Bėgti. Nuo to, kad visa tai nėra tikra. Nuo to, kad tik taip neperlūši per pusę. Noriu būti didelis ir pirštų spragtelėjimu galėti beveik viską. Noriu išmokti... Neverkti? Ironiška šypsena. Sniegas, šaltis ir raštelis ant šaldytuvo "aš grįšiu po dviejų savaičių, myliu". Iškvėpti, įkvėpti - kol nespėjai uždusti. Kol nespėjai pabėgti.
Posted by solio at 7:23 AM
September 28, 2007
ruduo.
kryžkelės. balti keliai tarp kalnų be nuorodų. stovi vidury ir laikai rankose lagaminus iš kurių ir prasideda tie keliai. kiekvienąkart sustojus, sustoji kryžkelėje. ir visad esi kalnuose - horizonto nesimato. galėtum įsivaizduoti, kad vienoje rankoje laikai praeitį, kitoje ateitį. tiesiog kartais lagaminai susimaišo. kartais tampa nematomi - ypač tas, kuris tuo metu būna ateitimi. kartais sustojus, gerklėje jauti gumulą, o akyse ašaras, nes lagaminai velniškai sunkūs. kartais nešiesi pintinę pilną vyno. tada neblaiviai renkiesi kelią - ir nieks nežino ar pataikai. ironija - juk nėra krypties, nėra horizonto - nėra kur taikyti. kartais - o taip būna gana retai, toje pačioje erdvėje susirenka keli padarai nešantys savo bagažą. tada susėja, pašneka apie batus, orą, darbą, kompiuterių taisymą, vyrus ir moteris, karą - taikos dažniausiai nebūna, išgeria vyno, jei kartais kuris turi. ir eina toliau. nei kur, nei kodėl nežino. taip, aš piešiu gyvenimą. su nešuliais rankose. smarkiai pučia vėjas. ruduo. pradžia. nenumaldomas ilgesys to, ko niekad nebus, arba to, ko niekad neišdrįsi, arba to, ką padarytum, jei gerai kas įspirt šiknon. svarbausia - nepaliauti stebėtis. ir kartais prisėsti pamąstyti ant vieno iš lagaminų susikrovus kojas.
Posted by solio at 4:08 AM
September 23, 2006
srautas
nupiešti švelnumą. sklindantį iš akių. horizontaliom linijom. nupiešti alų. kylantį skrandžiu. ašaras tekančias žemyn. vertikaliom linijom. įstrižą bendravimą sėdint dūmuose. kiekvienas sau ar kreivai. nupiešti artėjančią mirtį. fata morgana pilname žmonių kabake. klausti kodėl? laikas dar neatėjo. ir žinojimas kas bus. pilna klykiančių padarų skerdykla. pjūklas perrėžiantis jiems gerkles. kad išbėgtų kraujas. kad mėsa nesugestų. vaikščiojanti soliariumuose pakepinta mėsa. ar po to nesinori tapti vegetaru? sako - žmogus, galvoja - vyras. dinos kvapas norvegijoje. namai tampa paryžiumi žaidžiant klases. arba barto filmu stepėse. juk mes tokie kaip jie. tik. nemokam dainuoti. mes jau nebemokam dainuoti apie kupranugarius einančius per dykumą. apie jorį sušildantį žemę. mes tik tyliai prisigeriam alaus. įstižai. o ašaros krenta vertikaliomis linijomis. nors šilti žvilgsniai ar paprasti klausimai neleidžia nugrimzti. ruduo ruduo. giltinė čekši. kas suras pavargusią saulę? kas parves paėmęs už rankos? kas įkels į mėlyną dangų? kas?
Posted by solio at 2:11 AM
March 1, 2006
tėkmė
sekmadienio popietė. tylūs garsai. ryški šviesa. atšalusi kava. dar viena
savaitė. ar aš – taip? ironiška šypsena. tingiai slenkantis laikas. kelių
puslapių nuotrupa. pasauliai galvoje. hekslio iliustracija, gibsono viršelis
ir planeta su raudonu dangum laukia gimimo. nešiojuosi savyje mirusį žmogų,
skanių makaronų receptą, šypseną ir "geros dienos" vaikinui troleibuse,
oranžinę katę, kuri neturi vardo, svajonę apie siestą su cikadų svirpimu, "to
do list", paskutinės girdėtos dainos melodiją, plunksną (kuri leidžia man
skristi), priežastis, kodėl aš rūkau ir kodėl neturėčiau rūkyti, kaukes (visa
tai sudėliota ne pagal abėcėlę, prioritetus ar kokią nors loginę seką).
šriftas, kuriame nėra taškų ant i. ir .
Posted by solio at 11:19 PM | Comments (2)
November 4, 2005
tu mirsi šiame mieste, kurio nėra
nesibaigiančiuose bandymuose pamatyti šviesą
tu mirsi šiame mieste, kurio nėra
virš tavo galvos akinanti šviesa
po tavo kojomis žemė neregėto grožio
tu bijai savo tyrumo
nuogumas tavo - skausmas dėl neišgyventų sapnų
byra pelenai nuo užgesusių blakstienų
kažkur nuostabios dainos negimusių paukščių
šis miestas ne čia - šitas miestas visur
šis miestas iš sapnų, pamirštų ryte
tu mirsi šiame mieste ant drėgnos žemės
ir įsigers į žemę sūri tavo baimė
viskas baigėsi - nebebus ugnies
ir nuostabių žvėrių, nemokančių meluoti
šiame mieste nebebus tavęs
tu išmoksi gyventi, tu sugebėsi laukti
pamirši sapnus ir tyliai miegosi
tu mirsi šiame mieste, kurio nėra
begaliniuose bandymuose pamatyti aušrą
tu mirsi šiame mieste, kurio nėra
Posted by solio at 6:56 PM
November 1, 2005
p.s.
ryt prasidės saulėta diena
ryt pasibaigs akmeninis lietus
tu įžengsi į atviras duris, nemesdamas šešėlio
tu saugosi mane tūkstančius metų, pranykdamas iki trečiųjų gaidžių
svarbiausia nebijoti sunkių sapnų
ir to, kad tu nemeti šešėlio
svarbu nebijoti tamsos ir svaigulio
ir naktinio pelėdos klyksmo
ir netikėti prakeikimais
svarbiausia nebijoti nematomų rankų
ir triukšmo už sienos
ir atidaryti duris, kai girdi beldimąsi
o ant tavęs pilno mėnulio diskas
ir oro tiltas tvirtesnis nei žemė
ir atmintis apie pasaulį (šviesą)
senesnė nei pasaulis (šviesa)
ir paukščių kalba reikalingesnė nei žodžiai
kurių nebuvo.
Posted by solio at 11:20 PM
August 13, 2005
kai kada
3 vietos, kurias galėčiau vadinti namais (ironiška šypsena)
daug padarų, kuriuos galėčiau vadinti draugais?
ruduo, kurį vadinu vasara
mintyse parašyti laiškai - sau, kažkam - ar gavai?
mama, aš supratau, kad buvau tavęs pasiilgus, bet nežinau ar moku būti šalia
noras sudaužyti visus veidrodžius
5 ryto, kai noris pokalbio
ar už mano nugaros kas nors stovi?
šalti pirštų galiukai ir juodos vynuogės
golemas
enja sevilija ir
mergytė surinkinėjanti butelius liūdnai: - jūs geriat tik šokoladinį pieną..
iš kur tiek žmonių, nemokančių plaukti?
kelios valandos kažkur senamiesčio kieme klausant 4 aukšte pro langą sklindančios the wall ir bandymas (nesėkmingas) nueiti ir padėkoti - neįsileido
auskarai su katinais
jos, gyvenančios ne čia
iščiulpti tik agrasto vidų, žievelę išmetant
- tranzuojam kas nors į prahą?
netikros žalios akys
ruduo, kurį vadinsiu rudeniu?
Posted by solio at 4:47 AM